Vardas, pavardė: Saulius Skambinas.
Gimimo data, vieta: 1978 01 03, Kaunas. 32 m.
Šeima, kurioje gimė: mama Irena, tėtis Rimas; turi jaunesnį brolį Andrių (27).
Šeiminė padėtis: nevedęs.
Veikla: respublikinių ir tarptautinių šokių turnyrų dalyvis, finalininkas ir prizininkas; šokių treneris, „Žvaigždžių mokyklos“ bendraturtis.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Saulius Skambinas spektaklio metu |
Šokio spektaklio „Dulkių spindesys“ premjera Kauno valstybiniame muzikiniame teatre abejingų nepaliko. Kaip jautiesi išbandęs save visiškai naujame amplua?
Įdomiausia, kad iki šiol dar neteko įkūnyti blogiuko, o štai šio spektaklio kūrėjai man patikėjo sutenerių vado vaidmenį.
Paprastai aktoriai, prieš imdamiesi kurti tam tikrą vaidmenį, stengiasi kuo daugiau apie jį sužinoti, įsigilinti į subtilybes. Gal teko ir su „naktinėmis plaštakėmis“ pabendrauti?
Žinoma, pasidomėti teko, tačiau su mano asmeniniu gyvenimu šis vaidmuo, laimė, visiškai nesusijęs. „Naktinių plaštakių“ nepažįstu ir jų paslaugomis neteko naudotis (juokiasi).
Blogiuko vaidmuo Tau priimtinas? Ar vis dėlto ateityje labiau norėtum būti tas gerasis Saulius?
Tiesą sakant, man visai patiko. Gali būti, kad mane pasirinko dėl egzotiškos išvaizdos. Ir vizažistai padirbėjo kaip reikiant, kad atrodyčiau kaip tikras nusikalstamo pasaulio atstovas. Scenoje atrodžiau gana piktas ir grėsmingas.
„Būna atvejų, kai gatvėje atpažįsta, o tu norėtum nuo visų pasislėpti. Eini į parduotuvę nusipirkti duonos, bet jautiesi įsipareigojęs gerai atrodyti, kultūringai elgtis.“
O su kokiu aplinkinių požiūriu susiduri tikrovėje? Tave žmonės vertina kaip ramų žmogų ar kaip velnių priėdusį pramogų pasaulio atstovą?
Pažįstu žmonių, kurie galvoja, kad esu tikras velnias, tačiau yra ir tokių, kurie mane vertina kaip gerą vyruką. Atvirai pasakius, kaip yra iš tiesų, nežinau... Iš esmės, esu ramus žmogus, tačiau moku būti ir itin griežtas. Vėjavaikiu savęs nepavadinčiau.
Paskaičius komentarus internete galima pagalvoti, kad Saulius Skambinas tikrai pasiutęs. Kažkas Tave matė su viena mergina, kitą vakarą – jau su kita...
Aš mėgstu draugiją, kompaniją. Esu iš tų žmonių, kurie negali būti vieni. Dažnai sakau: jei norite mane nubausti, uždarykite namuose ir palikite vieną. Bet kad merginas vesčiausi namo... Nesąmonė. Tikrai nesu išprotėjęs mergišius.
Ar drąsiai gali tvirtinti, kad ištikimybė Tau – vertybė?
Taip, pati didžiausia vertybė. Esu ištikimas žmogus. Santykiai prasideda būtent nuo ištikimybės. O toliau arba jie stiprėja, arba nutrūksta. Man ištikimybė – vienas svarbiausių atskaitos taškų.
Jei gerai supratau, artimo žmogaus išdavystės neatleistum?
Neteko su tuo susidurti, tačiau manau, kad negalėčiau atleisti. Turbūt sienomis lipčiau iš skausmo, bet peržengti savo ego vis dėlto nesugebėčiau.
 |
| Mariaus Žičiaus nuotr./Karina Krysko ir Saulius Skambinas |
Anksčiau buvo taip įprasta, kad žurnalistai jus kalbina tik abu kartu su Karina. Betgi tikriausiai atėjo laikas pastovėti pačiam už save ir, regis, esi išties įdomi asmenybė...
Jei atvirai, aš visiškai nesiveržiu bendrauti, būti dėmesio centre. Anksčiau, kai tik susipažinau su Karina ir prisiliečiau prie pramogų pasaulio, viskas atrodė taip neįprasta, įdomu. Taip norėjosi papulti į žurnalų puslapius. Tačiau atėjo metas, kai susimąsčiau: o koks skirtumas, rašo apie tave ar ne? Žinomumas kartais netgi trukdo. Būna atvejų, kai gatvėje atpažįsta, o tu norėtum nuo visų pasislėpti... Eini į parduotuvę nusipirkti duonos, bet jautiesi įsipareigojęs gerai atrodyti, kultūringai elgtis.
Galbūt suaugau, nes supratau, kad pasaulyje yra daug svarbesnių dalykų už maudymąsi šlovės spinduliuose. Galų gale ne visada žinomumas padeda užsidirbti duonai. Tai, kas miela širdžiai, aš galiu dirbti ir be žiniasklaidos pagalbos, nes suradau savo gyvenimo kryptį.
O kokia ta kryptis, kuri padeda ne tik išgyventi, bet ir jaustis patogiai?
Jaučiu, kad radau savo nišą, tai – teatras. Tarsi perkūnas iš giedro dangaus man buvo pasiūlymas prisidėti prie profesionalios aktorių ir režisierių komandos. Žinoma, iš to pragyventi negalėčiau, tačiau pasisemčiau dvasinio peno. Per tą mėnesį, kol vyko repeticijos, aš nesupratau, kas man darosi. Tai toks stiprus jausmas! Norėčiau likti teatre.
Suprantama, šokių aš niekada nepaliksiu. Šokti pradėjau dar darželyje, vėliau – mokykloje, universitete... Baigęs studijas, pradėjau dirbti treneriu. Šokis – visas mano gyvenimas. Tai yra Dievo dovana. Mano svajonė būtų numirti scenoje. Žinoma, dar ne dabar (juokiasi).
Esi visiškai nepanašus į menininką: nei ilgų plaukų, nei netvarkingų drabužių...
Ilgus plaukus turėjau! Toookius ilgus, kad ne viena mergina man pavydėjo. Kai nusikirpau, ant manęs baisiai pyko mama, mat jie buvo stori, banguoti. Tačiau ilgi plaukai sendina, taigi teko ryžtis drastiškiems pokyčiams.
Būtinai privalau paklausti: jūs su Karina vis dar kartu?
Taip, kartu.
Tai kada gi vestuvės?
Aišku, kad jos bus. Daugelis galvoja, kad išsisukinėjame, tačiau mes tikrai siaubingai užimti. Vestuvėms paprasčiausiai neturime laiko. Štai Karinos tris savaites nebuvo namuose, kaip tik važiuoju į oro uostą jos pasitikti. Pasiilgau. Čiupsiu į glėbį ir ilgai laikysiu suspaudęs.
