Įsivaizduokime situaciją: eini štai Šv. Ignoto gatve į darbą, o priešakyje – Samas. Na, tas, prieš dvidešimt metų.
Toks pankelis, su grafkėmis? Nemanau, kad jis pranykęs. Jis – lygiai toks pat, gal tik geriau prisitaikęs prie šito baisaus gyvenimo. O kaip kitaip? Arba prisitaikai, arba tave suvalgo... Visada buvau truputį revoliucionierius. Ne tas, aišku, kuris aukščiau visko iškelia savo idealus, ne pankas revoliucionierius, kuriam dzin žmogaus pareigos – namai, vaikai, medį pasodinti. Man – ne dzin, tikrai – ne dzin. Juo labiau kai atsiranda šeima, vaikai.
Ar galėjo taip atsitikti, kad ir būtum likęs toje stadijoje – pankelio su grafkėmis? Kuriam viskas dzin?
Aš visą laiką buvau už teisybę. O teisybė man reiškė idealų pasaulį ir idealius žmonių santykius. Mąsčiau taip, kaip mąsto visi aštuoniolikmečiai. Jaunystėje juk statomės pamatus, ieškom idealų, paskui juos įgyvendinam ir pasijuntam tvirtai. O jei ne, einam vogti.
Ar daug sienų buvo, į kurias atsimušė tavo idealizmas?
Užaugęs prie sovietų, jaučiau begalinį spaudimą, kartu – ir norą išsilaisvinti, norą kalbėti, ką galvoji. Toks ir buvau, už tai gaudavau per snapą. Vos iš tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto neišmetė, žinau, kas yra KGB kabinetas.
Dabar kalbėdamas apie tai šypsaisi. Nebejoju, kam nors tavo žodžiai „norėjome išsilaisvinti“ nuskambės banaliai. Nebaisu?
Būtų baisu, jei ir dabar taip elgčiausi, vadinasi, nepajudėjau iš vietos, sustojau. Kiti pasakys: nusivažiavo Samas, tapo konformistas, prisitaikė ir sėdi sau ramus. Betgi nebūtina garsiai šaudyti, rėkauti, gali pamažu, lengvai stumti idėjas, mėginti žmonėms įteigti tai, ką manai esant teisinga.
Ir kada, sakyk, ateina toks suvokimas. Ar galima nubrėžti ribą?
Pradėjo plaukai augti iš ausų ir nosies, taigi tapai vyras.
Jau seniai tau auga?
Iš ausų augti pradėjo ne per seniausiai. Vadinasi, kai kurie vyrai suauga aplink keturiasdešimt. O kai kurie – niekada.
Nejautei tokios grėsmės?
Ir dabar jaučiu! Tuomet, kai norisi viską tvoti į šoną, būti laisvu kūrėju, groti, piešti, dar kokius menus daryti. Bet manau, kad... Na, tai sudėtinga...
Ar todėl žmonės kaltina gyvenimą žiaurumu, kad jis sudėlioja mus į lentynas, uždaro į vidinius kalėjimus?
Kiekvienas renkamės. Juk niekas netrukdo spjauti į viską, apsigyventi negyvenamoje saloje. Niekas netrukdo būti laisvam, bet juk pasveri – esi bandos dalis, visuomenės atstovas, turi smulkių pareigų, negali tapti visišku parazitu. Jei iš tiesų nori laisvės, dink iš visuomenės ir mėgaukis.
Buvai susirengęs? Tuo gyvenimo tarpsniu, kai mėgai sakyti, jog gyvenimas – rokenrolas?
Aš socialus, aš – socialistas. Be žmonių man būtų buvę blogai, nebūčiau turėjęs kam kalbėti.
O tavęs klausydavosi?
Ir dėl to esu labai laimingas. Didelė laimė kūrėjui turėti savo klausytojų.
Dabar kalbi apie grupę BIX?
Bet tą patį galėčiau sakyti apie tapybą, juk mano kelias galėjo būti ir tapytojo kelias. Pasirinkau muziką... Aš negaliu ramiai sėdėti, auginti obelaičių sode.
Nepasodinai medžio? Nė vieno?
Sodyboje jie auga patys. Dar nesu sodininkas ir nežinau, ar kada būsiu. Sportininko, tapytojo, muzikanto, televizijos prodiuserio kelią jau išbandžiau. Įdomu, kas manęs laukia dar?
Esi sakęs, kad TV prodiuserio darbas – irgi kūryba. O daug kam atrodo, kad tiesiog niekalas.
Kaip vertinsi savo darbą, taip ir bus. Kiek š... muzikoje primalta? O kiek pseudomenininkų parduoda savo paveikslus, iš už kurių kyšo vadybininkų ausys? Daugybė nesąžiningų žmonių plaka, plaka kokteilį, kol parduoda.
Argi tu ne tą patį darai?
„Dangus“ buvo sąžiningas projektas, kuriame rodėme, kaip nelengvai gimsta muzika. „Lietuvos talentuose“ sceną suteikiame žmogui iš gatvės. Normalu, kad čia atsiranda juokdarių, prajuokinti žmones – irgi talentas.
Gali lengvai atpažinti būsimą žvaigždę?
Iškart. Kažkas mandrai tai pavadino „neverbalika“. Net negali pasakyti, kad žmogus viską gerai daro, bet jausmas, jog ves paskui save kitus – itin stiprus. O paskui – juodas darbas!
Tie, kurie sako norintys išmėginti save, esu tikras, nenori nieko. Susidomiu tik tuo, kuris parašo: „Noriu laimėti!“ Visos tos mergaitės, dainuojančios dušuose ir norinčios išbandyti save scenoje, nieko vertos.
Labai svarbu turėti svajonę, nuo jos viskas prasideda. Kuo ji didesnė, tuo labiau pavyks. Reikia, kad žmonės ne truputį apie tave sužinotų, o išgirstų kitoje planetoje.
O tu pats? Ar dar turi svajonę, sulaukęs 48-erių?
Nuolat save gaudau: jei turiu – dar žmogus, jei ne – viskas, krachas. Aš svajoju daryti televizijos projektus ne tik Lietuvoje. Einu tuo keliu rimtai, tad pirmieji vaisiai jau ima nokti. Neseniai buvo atskridęs Didžiosios Britanijos prodiuserių kompanijos „FremantleMedia“ galva ir pasiūlė tapti partneriu. Mane ištiko lengvas šokas.
Dar svajoju nufilmuoti žmogų iš vidaus – juk televizijoje jau viskas išrasta, paskutinis išradimas buvo realybės šou, kai telikas įlindo į žmogaus miegamąjį, vonios kambarį ir tuliką. Iš vidaus būtų įdomu, pažiūrėtume, kas darosi, kai į savo kūną kišame visokį šlamštą. Įsivaizduoju, kad ten vyksta nereali drama.
Gal būtų įdomiau įlysti į žmogaus sielą?
Nepūskim arabų, televizija yra paviršutinė, ji ir negali būti gili, dvasinga. Protingi žmonės sudėlioja trupmenas: čia žinios, čia filmas, čia truputį paverkim, čia pasijuokim. Bet televizijoje esama ir gerų dalykų – žiūrėkime į veidrodį ir keiskimės.
Kodėl tavo veidas nešmėžuoja televizijos ekrane? Kodėl nevedi laidų? Kodėl nesi populiarių gyvenimo būdo laidų herojus? Tau nebereikia scenos?
Prisibuvau joje. Turiu kalbos trūkumą, neišgydomą Panevėžio ir Šiaulių akcentą. Jis mane žudė, turėjau save kontroliuoti. Būti laidos vedėju – irgi pašaukimas. Pirštais galiu suskaičiuoti, kas tai gerai daro, – Vytautas Šapranauskas, Marijonas Mikutavičius yra nepakeičiami.
Būti už ekrano saugiau nei ekrane?
Nebijau aš to ekrano. Kai „Danguje“ kažkas nutiko vienam iš vedėjų, nusiėmiau ausines, užsivilkau kostiumą ir laidą pravedžiau.
Kada pastarąjį kartą dažei plaukus?
Na ir paklausei (juokiasi)! Vis galvoju, kad reikėtų, nes liūdna darosi. Peroksidas linksmina žmones, jaučiu, teks. Gėlėtų marškinių laikai jau praėjo.
Ilgiesi dienų, kai „išplaukdavai į Helsinkį“? Argi ne taip draugai vadindavo tavo „nutrūkimus“ po savaitę?
Net pamiršau, kaip tai būdavo...
Kai važiuoji pro naujus rajonus, matai langus namų, kuriuose užsibūdavai?
Aš priimu griežtus sprendimus: viskas tai viskas. Jau šešti metai negeriu.
Tai nėra paprasta, žinoma. Visi mes norime išgerti tabletę, kad tik viskas praeitų, bet nepraeina. Esu nepatiklus, žaidimai su žmogaus psichika man nepatinka, manęs niekas neužmigdys, neįpūs arabų.
Nesakau, jog padariau tai per vieną sekundę, man prireikė daugybės metų suprasti, kad nėra jokios priežasties taip gyventi, kad šitas kelias jau nueitas. Rokenrolas, gertynės, tūsai iš pradžių veikia, gauni visokios patirties, visokių jausmų – ir savigraužos, ir džiaugsmo. Vaikščiojimas paribiu masina. Ne vien muzikantus, aktorius, operos solistus – taip pat. Kai kas tai vadina kūrėjų kančiomis, bet kai gerai perkratai atmintį, supranti, jog tai, kas geriausia, sukūrei blaivus. Blaivūs būdavome ir tuomet, kai užsidarę studijoje įrašydavome BIX albumus.
Mačiau prasigėrusių menininkų. Ačiū, nenoriu, nereikia. Jei dabar atsidaryčiau butelį brendžio, tai juk pamatyčiau, kad tose vietose, kur sėdėdavome, sėdi tie patys. Ir kalbas kalba – tas pačias.
Kiek reikia metų nevartoti alkoholio, kad tau niekas jo nebesiūlytų?
Man reikėjo trejų. Pirmieji metai sunkiausi. Gal taurę vyno? O gal tikrai? Juk nieko tokio, tik taurė. Bet iš tiesų tai yra chrestomatinė kova su velniu, kuris tampo tave už ūsų: na, paimk, paimk!
Alkoholis yra tam tikras kodas, išgėrei – pasileido mašina, nebegali valdyti savęs. Tai aš noriu būti laisvas ar ne? Dabar toks jaučiuosi: vairuoju atsipūtęs, darau, ką noriu, žinau, kad niekam neužklius, parduotuvėje gėrimų skyrius man neegzistuoja. Aš perku arbatą – tai toks atradimas!
Pamenu ankstesnę tokią tavo dietą: savaitę – ryžiai ir žalioji arbata. Vis dar ją praktikuoji?
Na, taip, pageri, pageri, tada – dieta. Juokingi tokie drastiški metodai. Tiesą sakant, nebuvau iš tų, kurie geria nuolat, būdavo, kad ir pusmetį – blaivus. Gal toks blaškymosi laikas: su muzika prastai, griebiausi, ko papuola, – dirbau dizaineriu. Paskui – „Tangomanijos“ laida, kurią vedėme kartu su Marijonu Mikutavičiumi ir Martynu Starkumi, vėliau – „Tango“ kanalas televizijoje, dirbau nuo pat jo susikūrimo – montuotoju, laidų vedėju ir kūrėju, nebebuvo laiko žaisti laisvės žaidimų „savaitę dirbi, savaitę geri“.
Negalima nuneigti, kad tai, kaip jautiesi, susiklostęs asmeninis gyvenimas turi įtakos darbui?
Tai būtiniausia sąlyga! Aš ir dabar matau, kaip kai kurie mano draugai kankinasi nerasdami žmogaus.
Jau buvai baigęs gerti, kai tavo gyvenime atsirado Kristina?
Ne visai taip, ji atsirado dar tuo bjauriuoju metu. Kai pagalvoji, gyvenimas nesusiklosto, užtat atsiranda ir alkoholis. Tai dabar, išsivalęs visokias pašalines chemijas, suvoki, kad krizė gilėja tuomet, kai nesusitvarkai su savimi, kai negali nutraukti buvusių ryšių, negali pasakyti, negali išsiskirti, geri ir vis nustumi, nustumi tolyn...
Ar buvo skaudu, kai spaudoje pasirodė straipsnis apie buvusią tavo žmoną Virgą ir kaltinimas dėl nesusiklosčiusio jos gyvenimo?
Manau, kad geriausia tokiais atvejais – tyla. Aš ir patylėjau. Žmonės dažnai puola smerkti nė velnio nežinodami, kaip yra iš tikrųjų. Vaikus aš užauginau, dukra Milda jau baigė mokslus, dirba logistikos bendrovėje Londone, sūnus Pijus šiais metais baigs mokyklą.
Visa tai, ką mes išgyvenome, buvo sena, gili žaizda. Negalėdamas išspręsti tų problemų, aš irgi pagerdavau. O paskui... Paskui įvyko taip, kaip įvyko. Nesu vienas stiprus, man, kaip ir visiems, reikia artimo žmogaus, kuris tik pasakytų: tu gali, Sauliau. Kuris padėtų išgyventi, palaikytų, kai tau sunku. Tokia buvo Kristina.
Ir judviejų dukrelei dabar – jau dveji su puse?
Mažoji – pasaka! Didysis mūsų džiaugsmas.
Aš tikrai gyvenu gerai, neturiu kuo skųstis. Ir žmonėms visada sakau: mažiau bambėkit, turėkit norų, kuo didesnių svajonių, pasidžiaukit, kai kitiems sekasi, o ne kritikuokit, patys sėdėdami su buteliu alaus priešais televizorių.
Tai – tavo laimės receptas?
Neturiu aš jo, jei turėčiau, būčiau turtingiausias žmogus Žemėje. Manau, gyvenime reikia tiesiog plačiai atmerkti akis ir kiekvieną dieną pagalvoti ne tik apie save. Kad ir kaip būtų gaila, daugelis iš mūsų džiaugtis išmokstame tik ant mirties slenksčio.
