– Esate žinoma ir kaip dainininkė, ir kaip vaikų pedagogė. Kaip derinate savo veiklą?
– Vaikams atiduodu gal šiek tiek daugiau nei muzikinei veiklai. Būna momentų, kai sau tvirtai pasakau: užteks, daugiau nedainuosiu. Bet, žiūrėk, susiklosto tam tikros aplinkybės, ir viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Dabar koncertų sumažėjo, tad džiaugiuosi, kad turiu laiko pailsėti, draugus aplankyti.
– Lapkričio mėnesį jūsų vaikų grupei „Linksmasis Do“ bus jau penkiolika, pavasarį dar viena jūsų šou grupė – „Saulės vaikai“ – švęs dešimtmetį, dar turite grupę „Caca“... Ko tikitės tiek investuodama į jaunąją kartą?
– Nesijaučiu tas vėliavnešys ar kultūros veikėjas, kuris tikėtųsi pakelti Lietuvos muzikinį lygį. Man tiesiog patinka bendrauti su vaikais, kurti jiems dainas, matyti, kaip jie tobulėja... Nors nemažai mano auklėtinių nuėjo muzikos keliu, man ne tai svarbiausia. Kur kas svarbiau padėti vaikams atskleisti savo asmenybę, išmokyti juos bendrauti su bendraamžiais ir pagelbėti atrasti tą malonumą, kurį teikia muzika.
– Su kokiais vaikais jums įdomiausia dirbti?
– Su labai mažais sudėtingiausia. Reikia būti geru specialistu, baigusiu specialius mokslus, kad užtektų kantrybės. Todėl šia našta dalijuosi su kitais žmonėmis. Su ūgtelėjusiais tikrai smagu. Jie taip moka viskuo džiaugtis ir skleidžia tokius impulsus, kad net pati turiu žiūrėti, kad nuo emocijų gausos galva perpus neplyštų.
– Ne kiekvienas supranta, kodėl populiari dainininkė, užuot rūpinusis savo muzikine karjera, eikvoja laiką kitiems...
– Lietuvoje pragyventi vien iš muzikos nėra paprasta. Mes turime daugybę jaunų dainininkų ir muzikos grupių. Tad, norėdama gyventi vien iš muzikos, turėčiau pataikauti publikos skoniui. O aš to nenoriu. Man patinka būti savimi. Darbas su vaikais nėra lengvas, tačiau man patinka. Aišku, tai taip pat yra pragyvenimo šaltinis. Kita vertus, tiek, kiek aš kuriu, pati nesugebėčiau išdainuoti, be to, ne viskas man tiktų. Mano grupės atlieka daugiausia mano kūrybos dainas, repertuarą paįvairinu ir kitų autorių kūriniais. Būdama kitos kartos žmogus, nenorėčiau vaikams primesti savo skonio, todėl ieškau aukso vidurio.
– Praėjusiais metais išleidote ilgai brandintą solinį akustinių spalvų albumą „Stiklo siena“. Ar apie naująjį jau galvojate?
– Įrašinėju naujas dainas, tačiau kol kas konkrečių planų neturiu. Paskutinis mano albumas dvelkė svajinga lyrika, tad norėčiau, kad naujasis būtų linksmesnis ir veržlesnis. Nors nuo savęs nepabėgsi. Mano balso tembras yra specifinis, tad bet kokia veržli daina vis tiek tampa „jūratiška“.
Tad, norėdama gyventi vien iš muzikos, turėčiau pataikauti publikos skoniui. O aš to nenoriu. Man patinka būti savimi.
– Ar jau esate sukūrusi dainą, geresnę už „Aguonas“?
– Nemanau, kad ši labai gera, nors ji mane išgarsino bei nuolat skamba mano koncertuose ir šiandien. Net nežinau, kodėl ją publika pamėgo – gal dėl nekvailo teksto ar ritmiškos muzikos. Man atrodo, kad „Stiklo siena“ gal net geresnė, bet ji skirta kitam klausytojui ir turi skambėti kitoje erdvėje.
– Ar šiandien jūsų gerbėjas yra tas pats, kuris anuomet kraustėsi iš proto dėl „Aguonų“?
– Nedrįsčiau teigti, kad dėl tos dainos ėjo iš proto. Buvo tam tikras klausytojų ratas, kuris mėgo „Sekmadienį“: mergina su bosine gitara rankose, kartais prilyginama Suzi Quatro, dainuoja veržlią dainą... Atrodė patrauklu. Tas pats žiūrovas augo ir brendo su manimi. Mano baladės gal užkabino ir jaunesnį klausytoją, nes poetinis žodis visada buvo ir bus gyvybingas. Daug klausytojų mėgsta lėtas dainas. Tačiau niekada nebuvau itin populiari, gal tokia ir nebūsiu. Ne toks mano tikslas. Dabar noriu leisti sau jaustis patogiai – muzikuoti ir dainuoti sau patinkančias savo kūrybos dainas, nesistengdama įtikti, kurti madingą muziką ar žūtbūt išlikti jaunai.
– Kokią savo repertuaro dainą jūs labiausiai mėgstate?
– Jos gal dar nesukūriau. Atvirai kalbant, mieliau atlieku dvasingesnes dainas. Tačiau jei publika smagi, man patinka dainuoti ir ritmiškus kūrinius. Nesinori vien svajoti žiūrint į žvaigždėtą dangų.
– Daugelis jus pažįsta kaip legendinės mažeikiečių grupės „Sekmadienis“ solistę. O kas jus atginė į Kauną?
– Mano gyvenimas labai banguotas – tai man patinka koncertuoti, tai jaučiuosi pavargusi ir noriu viską pakeisti. Aš nemokėjau tuo populiarumu mėgautis, man jis buvo nereikalingas. Man buvo įdomu muzikuoti, tačiau neįsivaizdavau savęs kaip viešo asmens. Buvau pavargusi nuo rutinos, nuo nesibaigiančių koncertų ir nutariau įgyvendinti savo vaikystės svajonę – studijuoti mediciną. Tuo tikslu iš Mažeikių atvykau į Kauną. Tiesa, į mediciną taip ir neįstojau. Tiesiog nestojau. Jau buvau baigusi džiazo vokalą Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdos fakultete. Įstojau studijuoti psichologijos Vilniaus universitete. Tačiau mokslus mečiau, nes muzika ir vėl viską sumaišė. Tuo metu su „Sekmadieniu“ įrašinėjome plokštelę „Šauksmas“. Paskui prasidėjo šeiminis gyvenimas, gimė sūnus Dominykas. Maniau, sustosiu – auginsiu vaiką.
– Į „Sekmadienį“ jus atvedė jūsų muzikos mokytojas Antanas Dargis. Jei ne jis, gal dabar būtumėte gera ir turtinga gydytoja...
– Dabar negalima sakyti, kas būtų, jeigu būtų. Buvau jau suaugusi ir pati turėjau spręsti. Jis mane išmokė pamilti muziką, dainuoti, kurti. Už tai jam galiu padėkoti. O jeigu nesiryžau įgyvendinti savo svajonių, tai gal taip ir reikėjo. Gal aš dabar laimingesnė, matydama tas blizgančias vaikų akutes, jausdama iš jų sklindančią meilę, kuri niekada nesibaigia, nei būdama gydytoja ir matydama vien skausmą ir problemas bei galvodama, kodėl netapau dainininke.
– Tad jeigu turėtumėte galimybę kartoti viską iš naujo?..
– Vis dėlto bandyčiau stoti į mediciną. Mano vidurkis buvo 5 (dabar tai būtų 10), būčiau įstojusi. Jaučiau gilų norą pagelbėti žmonėms. Nors ir dabar jiems padedu, tik kitoje srityje. O domėtis medicina nenustojau – literatūra ar filmai šia tema man įdomūs iki šiol.
– Ar šiandien koncertuoti į Mažeikius važiuojate su ypatingu jauduliu?
– Taip. Kad ir kaip būtų keista, iki šiol visi mane laiko mažeikiete ir klausinėja, kaip laikosi Mažeikiai, nors aš jau dvidešimt metų gyvenu Kaune.
– Ar šiandien susitinkate su savo buvusiomis kolegėmis?
– Su Asta Pilypaite, Gintare Karaliūnaite iki šiol bendrauju. Tačiau dažniausiai susitinkame renginiuose. Turime tradiciją kartą per vasarą susitikti prie vyno taurės mano namo kiemelyje ir aptarti vidinius išgyvenimus, šeimines situacijas ir muzikinius planus.
– Ar jūsų vienintelis sūnus Dominykas domisi muzika?
– Jis baigė muzikos mokyklą, kurioje mokėsi dainavimo ir išmoko groti mažai kam žinomu pučiamuoju instrumentu eufonija, fortepijonu. Jo gražus balsas. Dabar jis mokosi paskutinėje gimnazijos klasėje, ketina studijuoti biologiją. Muzikos jis klausosi, tačiau jam kur kas įdomiau dalyvauti riterių klubo „Karališkoji gvardija“ veikloje.
– Ar jis yra jūsų muzikos gerbėjas?
– Nedrįsčiau taip sakyti. Jis nekritikuoja, mane palaiko, kai kada išsako savo pastebėjimus. Mus sieja geri santykiai. Aš per daug nesikišu į jo norus, svajones, tik noriu žinoti, kuo jis gyvena ir su juo pasidalinti savo jausmais – kodėl man gera ar kodėl esu pikta.
– Ar jūs su savo vyru, taip pat muzikantu, Petru Tadaru dažnai esate kūrybos partneriai?
– Šioje srityje mes nesame partneriai. Jis yra kitos srities muzikas – klasikinės muzikos trombono specialybės dėstytojas Muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete. Čia jis įkūrė džiazo skyrių, rengia džiazo projektus su Klaipėdos džiazo bigbendu, „Trimito“ orkestru. Žodžiu, mes kiekvienas einame savo kūrybos keliu.
– Kokia, jūsų nuomone, šiandien yra didžiausia lietuviškos popmuzikos bėda?
– Noras iškart pasiekti labai daug – trys gražios panelės studijoje įrašo kūrinį be jokio turinio, ir pirmyn. Iš tiesų aranžuotės kepamos kaip blynai, tekstai apie nieką, nėra asmenybių... Taip trumpai galima būtų nusakyti mūsų muzikos problemą.
– Ar jums įdomūs TV muzikiniai projektai?
– Įdomūs duetų šou, tačiau iki tol, kol laidos akcentu netampa komisijos narių pasimėgavimai vienas kito iškalba ar su atlikimu nesusijusios replikos.
Dažnai net ir gatve eidama gaudau galvoje suskambančius motyvus, kurie tiktų vaikų dainoms. O šiaip atgaivos ieškau gamtoje.
– Ar prityrusiam atlikėjui būna tokių koncertų, apie kuriuos sakoma „nepavykęs“?
– Būna. Scenoje dainininkas turi būti ne tik atlikėjas, bet ir asmenybė. Balso neužtenka, dar reikia energetikos, kuria daliniesi su publika. Kartais matai, kad tu dainuoji, į tave žiūri, bet tavęs negirdi. Tada pradedi blogai jaustis. Arba, tarkim, koncertuoji klube, kur publika ateina tiesiog praleisti laiko, o atlikėjas jiems yra kaip koks nors priedas prie kokteilio. Tada tokį pasirodymą laikau nepavykusiu.
– Koks jums geriausias atlygis už koncertą?
– Daugelio faktorių visuma: ir bisai, ir tave suprantančios akys, ir geras žodis, ir gėlės... Tada supranti, kad tau pavyko viską pateikti taip, kaip pats įsivaizdavai. Net nesvarbu, kiek žiūrovų tavęs klausėsi – tūkstantis ar dešimt. Ne viskas yra pinigai, jų visų juk vis tiek neuždirbsi.
– Ar sunkmetis labai apkartino jūsų gyvenimą?
– Dėl to mano gyvenimas labai nepasikeitė, nors atlyginimai ir sumažėjo. Mano poreikiai niekada nebuvo dideli, neturėjau įpročio pirkti brangius daiktus ar važinėti prabangiu automobiliu.
– Kas jums teikia didžiausią malonumą?
– Mėgstu ilsėtis, save dažnai vadinu tingine, nes esu kūrybos žmogus be griežtai nustatytų darbo valandų. Dažnai net ir gatve eidama gaudau galvoje suskambančius motyvus, kurie tiktų vaikų dainoms. O šiaip atgaivos ieškau gamtoje, man patinka važinėti dviračiu, mėgstu šiltą orą. Kai šilta, man norisi ilsėtis, o kai šalta, be jokios vidinės graužaties važiuoju į darbą. Šiaip stengiuosi save įtikinti, kad ir koks oras būtų, yra gerai. Noriu ieškoti gyvenimo džiaugsmo mažuose dalykuose. Buitis manęs neslegia, nes jai neskiriu daug dėmesio. Sūnus jau didelis, vyras mėgsta ir virtuvėje pasisukioti. Gal kitaip kalbėtų ta, kuri turi tris ar keturis mažamečius ir gitarą šalia.
– Ar pastebėjote, kada jums gimsta geriausios idėjos?
– Tam reikalinga ramybė. Aš mėgstu pabūti viena, pavyzdžiui, Palangoje ar kitur, važinėti dviračiu ar groti gitara. Man patinka kūrybinga vienatvė. O jei pasidaro liūdna, pakalbu telefonu.
– Esate gimusi paskutinę Skorpiono ženklo dieną. Į ką jaučiatės labiau panaši – į Skorpioną ar tuoj po jo einantį Šaulį?
– Ko gero, abiejų ženklų savybių turiu vienodai. Galbūt darbuose labiau esu Skorpionas: šiek tiek užsispyrusi, ryžtingai siekianti tikslo, principinga, kartais smulkmeniška, atsidavusi, o gyvenime – Šaulys: linksma, kartais melancholiška, tačiau, manau, optimistė. Kad ir kokios aplinkybės gyvenime susiklostytų, labiausiai norėčiau neprarasti optimizmo ir vidinės energijos.
– Ar Lietuvos šou pasaulyje yra tokių asmenybių, kurios jums yra autoritetas?
– Aš nenorėčiau į nieką būti panaši. Man labai patinka Neda, nes ji yra įvairiapusė – atlieka ir džiazą, ir popmuziką, įdomi asmenybė.
– Norėtumėte būti scenoje tokia ilgaamžė kaip Nelly Paltinienė?
– Labai gerbiu šią moterį, ji itin šiltas ir įdomus žmogus. Turint omenyje jos amžių, tai yra tikras stebuklas. Sako, kad visada reikia laiku nulipti nuo pjedestalo. Tačiau aš ir nesu ant jo užlipusi. Jei manyje bus tiek grožio ir tiek kūrybos, kiek jos turi Nelly, tai ir būsiu tokia. O jei bus neįdomu į mane žiūrėti, vadinasi, teks išeiti.
– Susidaro įspūdis, kad gyvenate sėkmingai laviruodama tarp savo kūrybinių, pedagoginių polėkių bei daugelį smukdančio gyvenimo sunkmečio. Ar šiandien jums ko nors trūksta?
– Hm?.. Na, gal trūksta meilės... Paprastos žmogiškos meilės...
