– Ar dažnai grįžtate namo?
– Dabar atvykstu kasmet. Tačiau pirmą kartą, 2006 metais, sugrįžau po septynerių metų pertraukos.
– Kelionėms turite prašyti leidimo ar galite nuspręsti pats?
– Žiemos ir vasaros mėnesiais budistų vienuolynuose vyksta atsiskyrimo meditacija. Tuo metu visi vienuoliai susirenka šventyklose, o pavasarį ir rudenį mes keliaujame.
– Kas yra tas atsiskyrimas?
– Ši tradicija atsirado Budos laikais Indijoje. Vienuoliai nuolat keliaudavo iš vienos vietos į kitą. Tačiau per liūčių sezoną, kuris Indijoje trunka tris mėnesius, jie susirinkdavo būrin ir mokydavosi, medituodavo. Ši tradicija persimetė į Kiniją. Čia tūkstančiai vienuolių susiburdavo šventyklose. Pagal zen budizmo, kuriam ir aš atstovauju, tradiciją vienuoliai žiemą ir vasarą atlieka vadinamąsias atsiskyrimo meditacijas, kad sustiprintų religinę praktiką. Atsiriboję nuo buities dalykų, jie tris mėnesius kasdien po 12–14 valandų sėdi visiškoje tyloje ir medituoja.
– Tai turėtų būti fiziškai sunku...
– Sėdėti meditacijos poza mums, europiečiams, fiziškai sunku tik iš pradžių, kol kūnas apsipranta. Azijoje tokia sėdėjimo poza yra natūrali. Sunku ir psichologiškai, nes tu nieko neveiki, negali bendrauti, turi koncentruoti mintis į tai, kodėl taip darai. Ne kiekvienas tai atlaiko. Vienuolyno naujokams ne iš karto leidžiama dalyvauti tokioje meditacijoje. Pirmiausia jie turi gerai pasiruošti.
– Kiek tokių atsiskyrimų jūs išsėdėjote?
– Aš jau išsėdėjau dvidešimt atsiskyrimų, medituodamas po aštuonias devynias valandas kasdien. Iki tol buvau tarptautinėje zen budistų šventykloje, kur ir vyrai, ir moterys kartu praktikavo budizmą. Šią žiemą pasiprašiau į kitą tradicinio Čogje ordino šventyklą, kurioje tvarka – dar griežtesnė. Ten meditacijos su trumpomis pertraukėlėmis truks kasdien po keturiolika valandų. Toje šventykloje – tik didelę patirtį turintys vienuoliai. Užsieniečiai sunkiai priimami. Tačiau mane žadėjo priimti. Naujojoje vietoje man teks jaunesniojo vienuolio dalia. Turėsiu patarnauti vyresniesiems.
– O ką veikiate kitais mėnesiais?
– Pavasarį ir rudenį vyksta tik rytinė ir vakarinė meditacijos po dvi valandas. Kitu laiku atliekame įvairius darbus – tai, ką paskiria vienuolyno vyriausiasis. Taip pat keliaujame po pasaulį. Grįžęs iš Lietuvos, jau kitą dieną kartu su mokytoju vyksiu porai savaičių į Australiją. Žmonės paprašė padėti jiems atlikti tam tikrą atsiskyrimą.
– Kas jus labiausiai traukia namo?
– Juodos duonos išsiilgstu. Be to, čia mes turime tris zen budizmo centrus. Tad susitinku su budizmu besidominčiais žmonėmis. Taip pat smagu pasimatyti su bičiuliais. Aš – juk ne korėjietis, nepraradau ryšio su Lietuva.
– Ar Korėjoje domitės Lietuvos įvykiais?
– Turime teisę naudotis internetu. Todėl nutaikęs progą pasidomiu, kas naujo Lietuvoje. Be to, draugai man parašo. Gaunu laiškų, kurių autoriai prašo atlikti įvairias ceremonijas, pasimelsti už žmones, kuriems įvyko nelaimė ar užklupo liga.
– Kaip jūsų seni bičiuliai reaguoja po daugelio metų išvydę jus vienuolio drabužiu?
– Labai normaliai. Dešimt metų iki išvykos aš jau tuo domėjausi. Pantomimos teatre visi tai žinojo. Dabar vienas iš teatro kolegų yra popas Sankt Peterburge, kitas – krišnaistų centro vadovas Lietuvoje, o aš tapau budistų vienuoliu.
– Kodėl ieškojote budizmo?
– Todėl, kad gyvendamas Lietuvoje priėjau tokį gyvenimo momentą, kai negalėjau susitvarkyti su savo kasdienybe, nemačiau gyvenimo prasmės. Kai tau tik 21-eri, tokie išgyvenimai nėra malonūs. Netektys, skyrybos tik dar paaštrina sielos skausmus. Muši kumščiu į stalą ir kartoji: „Aš taip nenoriu.“ Tačiau kitaip neišeina. Tada ima slėgti kančia. Nesinori nei valgyti, nei šypsotis. Supranti: arba viskas, arba turi kažką kardinaliai keisti gyvenime. Ėmiau skaityti Vydūną, susidomėjau krišnaizmu, bet labiausiai „užkabino“ į rankas pakliuvusi brošiūra apie budizmą. Suvokiau, kad jame slypi didi gyvenimo išmintis. Ieškoti budizmo pasekėjų Lietuvoje man sunkiai sekėsi. Tik daug vėliau mane sudomino iš Lenkijos atvykusio budistų vienuolio mokymai. Jo žodžiai buvo labai įtaigūs, jis pats spinduliavo neįprasta energija. Netrukus tapau šio vienuolio mokiniu.
– Kodėl kelio į save neieškojote tradicinėse Lietuvos vienuolijose?
– Tiesiog nesutikau tokio mokytojo, kuris sužadintų mano norą.
– Kodėl nesitenkinote namuose gautais budizmo mokymais, o sugalvojote vykti į Pietų Korėją?
– Kai nori tam atsiduoti visa siela, tenkintis ne tik buitine praktika ir atsispirti visoms tave supančioms negerovėms, neužtenka laiko. Savo gyvenimo draugei aktorei Eglei Mikulionytei, su kuria išgyvenau nuostabius devynerius bendro kūrybinio darbo ir gyvenimo metus, pasakiau, kad norėčiau trumpam išvykti. Vienuolystė nebuvo mano tikslas tapti vienuoliu, o būtinybė pasiekti tam tikrą geidžiamą dvasinį lygį. Tą trumpalaikį leidimą iš Eglės gavau. Jis jau baigiasi, bet tikiuosi jį prasitęsti. Dabar mūsų santykiai keičiasi. Ji taip pat susidomėjo budizmu.
– Ar buvo sunku patekti į budistų vienuolyną?
– Apsispręsti nebuvo labai sunku. Pirmiausia susitikau su savo mokytoju Lenkijoje. Jis patikrino, ar esu tinkamai pasiruošęs šiam žingsniui, ir davė leidimą bei rekomendaciją.
– Ar korėjiečiai į svetimšalius vienuolius nežiūri iš aukšto?
– Ten mes ne pirmieji. Jiems buvo sunkiausia. Ten užsieniečiai jau gal dvidešimt metų važiuoja. Tačiau paprastiems žmonėms vis dar neįprasta tarp vienuolių matyti užsieniečius. Vaikai, gatvėje išvydę tokį vienuolį, šaukia „Užsienietis!“.
– Kada jums buvo sunkiausia?
– Sunkumai niekada nesibaigia. Tačiau dabar jau yra pakankamai patirties, kaip sakoma, esi jau „apdaužytas“ ir į tuos sunkumus neri tiesiog stačia galva. Patekęs į dvasinę mokyklą, viliesi išvysti šviesius ir malonius žmones, besistengiančius vienas kitam padėti. Tačiau kai pamatai, kaip vienas kitą „sukala“, net baisiau nei mano karinės tarnybos Vorkutoje laikais, patiri šoką. Metus teko gyventi tokioje aplinkoje – besąlygiškai paklūsti griežtiems įsakymams, nežiūrėti į akis žmogui, kuris tau kalba, ir pan.
– Kas atvykus pirmiausia krito į akis?
– Kvapas iš virtuvės, šalia kurios buvo mano kambarys. Tą pamazgų kvapą skleidė maistui naudojamos jūros žolės. Važiuodamas į Korėją, įsivaizdavau, kad pravėręs vienuolyno duris pasijusiu kaip namuose. Tačiau tos neatitiktys vaizduotėje ir realiame gyvenime labai slėgė. Į vienuolyną atvykę lenkai net nustojo norėti būti vienuoliais, kai pamatė, kad vienuoliai žaidžia krepšinį. O vienas amerikietis vegetaras patyrė šoką išvydęs, kaip jauni vienuoliai valgo mėsą.
– Kokia įprasta vienuolio dienotvarkė?
– Ten normalu gultis apie 22 valandą, o keltis apie pusę trijų ryte.
– Kaip bendravote su vietiniais?
– Mūsų vienuolynas įsikūręs energija stiprioje vietoje, Drakono kalnuose, apie 200 km nuo sostinės Seulo Kinijos link. Buvau tarp užsieniečių. Mūsų buvo dvylika. Nemokėjau nei angliškai, o juo labiau korėjietiškai. Tačiau atsirado draugų lenkų, kurie buvo mano vertėjai. Dabar jau moku korėjiečių kalbą ir galiu susikalbėti.
– Girdėjau, kad vienuolynuose kai kurios apeigos trunka net septynias paras?
– Ta septynių parų nemiegojimo praktika vyksta nuo gruodžio 1 iki 8 dienos tam, kad aštuntą dieną pasiektum prašviesėjimą. Mėnesį išsėdėję atsiskyrimo meditacijoje, dar septynias paras sėdime visiškai be miego, susilaikydami nuo kavos ir arbatos, o gerdami tik vandenį ir lengvai užkandžiaudami. Kartais atrodo, lyg ir prarandi sąmonę, atitrūksti nuo realybės. Tada atsiranda veiksmas, kuris kitiems išryškina visas tavo sielos gelmes. Galiausiai protas pasidaro aiškus, nelieka jokio nuovargio ir susikaupia tiek energijos, kad paskutinę naktį net miegas neima. Niekas neskuba ilsėtis. Tris kartus bandžiau tokią praktiką, nes tik trys patirtys yra geros. Šiek tiek bijojau, nes tai iš tiesų šiek tiek ekstremalu.
– Niekada nebuvo kilusi mintis apsisukti ir grįžti?
– Buvo. Važiavau ten ieškodamas meditacijos, tačiau pirmus metus medituoti neduoda, vien tik dirbti verčia. Tas darbas, draugų nebuvimas žlugdė viltis. Puldavau prie telefono, skambindavau Eglei ir verkiau, kaip man sunku. O ji mane drąsindavo, ragindama nekreipti dėmesio, tikindama, kad ateityje bus lengviau.
– Kada įgijote budistinį Bo Haengo vardą?
– Šį vardą, reiškiantį „beribis vandenynas“, gavau po metų trukmės mokymo kurso, 2001-ųjų vasario 17 dieną, kai buvau įšventintas į vienuolius. Tada pirmą kartą išėjau į miestą žiūrėti filmo. Dar po ketverių metų buvau įšventintas į tikruosius vienuolius, o dar po ketverių, šį pavasarį, tapau visateisiu Čogje ordino vienuoliu.
– Kokios dar laukia perspektyvos?
– Apie ateitį nieko negalvoju. Kad netektų nusivilti. Galvoju tik apie šį gyvenimo momentą. Yra tokių, kurie kažko siekia. Aš pasirinkau kelią, kuriame nieko nesitikiu gauti tol, kol pats nebūsiu kažko vertas. Noras lipti karjeros laiptais man tik trukdytų koncentruotis į dvasinę praktiką. Tik prašau, kad mane leistų į vienuolyną ir nereikėtų dirbti. Aš jau buvau vyresniuoju vienuoliu ir šventyklos direktoriumi. Tačiau man labiausiai priimtinas sudėtingiausias – sėdinčiojo vienuolio – kelias, t. y. buvimas su pačiu savimi.
– Ko labiausiai pasigendate Korėjoje?
– Man nieko netrūksta. Ten – tikras rojus: šalis išsivysčiusi, žmonių santykiai geri, jokių nusikaltimų, saugu net naktimis.
– Kokių malonumų galite sau leisti?
– Neretai nueinu į kiną. Einame ne po vieną, o mažomis grupelėmis.
– Ar šiandien teatras jums dar ką nors reiškia?
– Vienuolyne rodau pantomimą Budos gimimo dienos proga. Kviečia ir kiti vienuolynai. Anksčiau tokiai praktikai reikėdavo gauti leidimą, bet dabar esu savarankiškas. Žmonės jautriai priima judesį, kartais net verkia. Meditacija man padėjo dar labiau išsiugdyti aktorinius gebėjimus. Bendraudamas su žmonėmis gal net per daug aktoriauju. Kartais žmonės sako, kad zen budistas ir aktorius yra tikra bomba.
– Ar jau galite pasakyti, kad budistų vienuolyne radote tai, ko ieškojote?
– Dar neradau, bet esu ieškojimų kelyje, kurio nekeisčiau.
– O ką norite rasti?
– Visišką suvokimą, kad dabar ir čia kalbuosi su jumis. Dar apninka pašalinės mintys, kyla mąstymų, kurie trukdo tai pasiekti. Kai visiškai suvoksiu dabartį, ir bus tai, ko ieškojau.
– Ar ketinate sugrįžti į Lietuvą?
– Jei paprašys tie, kurie ateina praktikuoti budizmo. Šie dalykai vyksta natūraliai. Seni vienuoliai korėjiečiai neplanuoja – pirmiau pasistato namą, o paskui eina prašyti leidimo. Tai nėra itin geras pavyzdys, bet toks jų gyvenimo būdas. Norint atsiriboti nuo planų, reikia išvystyti intuiciją, kad nereikėtų mąstyti, kaip elgtis.
– Ar Korėjos vienuolynuose yra daugiau lietuvių?
– Dar yra viena vienuolė kitame tos pačios mokyklos vienuolyne.
– Ar Korėjos vienuoliams leidžiama kurti šeimas?
– Korėjoje veikia 22 ordinai. Vieno iš jų nariams leidžiama kurti šeimas. Mes to negalime daryti.
– Tačiau jūs buvote sukūręs šeimą ir turite dukterį?
– Taip, mano dukra Dovilė su šeima ir dviem vaikais dabar gyvena Anglijoje. Ten ir mano buvusi žmona. Aplankiau juos prieš keletą savaičių. Šis faktas mano vienuolystei netrukdo, nes šeimą buvau sukūręs dar prieš tapdamas vienuoliu. Juo tapau 40-ies. Esu netradicinis vienuolis.
– Ar Korėjos vienuoliai daro nuodėmių?
– Kai kas jų padaro, tad paskui visas vienuolynas turi atgailauti, kad reabilituotųsi prieš visuomenę. Dažniausia nuodėmė – milijoninių sumų panaudojimas asmeninėms reikmėms. Laimė, mūsų vienuolyne to nebuvo.
– Ką jums davė vienuolystė?
– Jei pasakyčiau, tai prarasčiau. Tegu kiti apie tai pasakoja. Tik viena galiu pasakyti – išugdė nuolankumą prieš save, prieš saulę, prieš orą, prieš maistą, kurį valgau...
– Pats buvęs gyvenimo dugne, ką kitiems paklydusiems patariate?
– Siunčiu į Korėją. Mano galimybės – didžiulės: bet kokiame vienuolyne galiu rasti vietą. Ne tam, kad žmogus taptų vienuoliu – tiesiog kad galėtų rasti atsakymus į kankinančius klausimus.
– Ar jus nustebino kvietimas į projekto „Šok su manimi“ vertinimo komisiją?
– Nenustebau, tik galvojau, ar dalyvauti ir kaip aš ten atrodysiu, ką reikės šnekėti, kokie ten žmonės dalyvauja. Aiškų atsakymą radau meditacijos metu – suvokiau, kad galiu tai padaryti. Labai aiškiai mačiau, kaip sėdėsiu, į kokius klausimus ir kaip atsakinėsiu. Viskas praėjo net geriau, nei tikėjausi. Pasijutau savas, sutikau nemažai senų bičiulių.
