Šį geležinkelį nutiesė carinės Rusijos inžinieriai, ketindami įrengti Alytuje trečios kategorijos tvirtovę. Per Nemuną buvo nutiestas tiltas per trumpai rekordinį laiką, pastatytos perlaidos per upelius, supilti milžiniški pylimai. Šalia Varėnos, kur dabar stūkso miškai, smėlynuose buvo įrengtas artilerijos poligonas, su Lagerių kareivių miesteliu. Tai buvo Peterburgas – Varšuva geležinkelio magistralės Alytus – Varėna geležinkelio atšaka. Geležinkelis išardytas prieš 84 metus, tačiau puikiai išliko tiesus pylimas, kai kur prakasas, kuriuo važiuodavo garvežio traukiami vagonai.
Nuo vaikystės mano žavėjo traukiniai, tačiau jais daugiau susidomėjau savo prietelio Udriaus Armalio entuziazmo dėka. Kuomet, suvažiuoja traukinių fanai iš visos Europos ir su šilumvežio traukiamu vienu vagonu, keliauja po visas Lietuvos pramonines ir nebeveikiančias geležinkelio atkarpas, žavisi tuo, ką mes visiškai nevertiname, į tai imi žiūrėti žymiai rimčiau. Būtent tokias keliones organizuoja Udrius, jis turi netgi nuosavą dreziną, ketina į Lietuvą atgabenti siaurojo geležinkelio garvežį, ir gal būt leisti bėginių transporto priemonių fanų žurnalą, tačiau tai tik planai. Jo užkratas paveikė ir mane, todėl nusprendžiau patyrinėti buvusio strateginio geležinkelio minėtą atkarpą – šiandien techninis paveldas vis dažniau domina keliautojus, ieškančius tikslinių kelionių, o ne vienadienių pramogų.
Susisiekėme su „Olita – Orany“ projekto prezidentu Deividu Pinkevičiumi, bei jo pagalbininku Leonu Žukausku ir sutarėme susitikimo laiką bei vietą. Nutarėme pradėti žygį nuo Varėnos, taip patogiau su dviračiais traukiniu atkeliauti iš Vilniaus. Kitą vertus, sprendimas buvo teisingas ir todėl, jog lankant objektus, kulminacija pasiekiama prie Alytaus – ten paliktas įspūdis buvo didžiausias. Prie dviračio prisitvirtinę Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių ir pramogų klubo vėliavą, startuojame 2008 metų Vivattur‘o parodoje pripažintu geriausiu metų maršrutu. Bobų vasara pačiame gražume, saulės išryškintos aukso spalvos, liejasi į vieną gamtos ir žmogaus harmoniją, būtent čia, Senojoje Varėnoje gimė M.K.Čiurlionis. Dūšioje gera, nes atjungtas mobilusis telefonas, kvėpuojame pušyno filtruotu oru ir gėrimės krentančiais spygliais, tarsi adatų lietumi. Mūsų tik aštuonetas, tačiau mūsų džiaugsmas, kad susibūrėme pabėgti nuo kasdienių informacijos srautų, begalinis. Tik gamtoje žmogus gali pailsėti, nesvarbu, kad kojoms teks minti pedalus.
Atrasti, laiko sunaikintą pėdsaką – buvusį geležinkelį, nėra sunku, tačiau turi visą laiką būti
dėmesingas, galbūt vadovautis logika, nes traukiniai staigių posūkių nedaro. Miško takeliai klaidūs ir jeigu atsiranda galimybė sutiktą grybautoją pasiklausti kelio, verta nepasididžiuoti ir tai padaryti. Juolab, kad traukiniai čia nebekursuoja jau 80 metų ir miškas auga greitai. Kai kuriose vietose vieškelis susilieja ar aplenkia buvusią geležinkelio vėžę. Pirmuosius objektus, perlaidas per Derežnyčios ir Beržupio upelius surandame nesunkiai. Tai arkiniai plytų statiniai, apačioje sutvirtinti tašytais akmenimis, kuriais viršumi riedėjo traukiniai. Šio maršruto pranašumas – jis visąlaik driekiasi lygia vietove, be įkalnių ar nuokalnių. Pasišvilpaudamas mini lygiu miško keliuku, o kraštovaizdis tai leidžiasi į apačią, tai vėl iškyla virš tavęs. Pravažiuojant matai pelkes, arba medžių viršūnes, o pylimas pakyla, arba prasikasa tarp žemyninių Dzūkijos kopų. Savijauta be galo gera, nes fiziškai nepavargsti, o akiai, tai tikras malonumas.
 |
| G.Statinio nuotr./Įveikiant kliūtis |
Poligono ir Lagerių miškas reikalauja atskiro tyrinėjimo ir pasakojimo, nes čia Rusijos imperijos laikais buvo įsikūręs virš 3000 kareivių turintis miestelis su visomis komunikacijomis ir atskira, vienintelė tokia išlikusia Lietuvoje, Artilerijos stotimi. „Lageriais“ rusai vadindavo kareivių stovyklas, todėl ir likęs toks miško pavadinimas. Šiandien stoties pastatas privatizuotas, tačiau ačiū Dievui, kad atsirado žmonės, neleisiantys griūti šiam technikos kultūros paminklui. Sakysite, didelė čia vertybė, vidury miško, XIX a. geležinkelio stoties pastatėlis? Deja, ji mena abiejų karų peripetijas, netoliese ilsisi rusų, vokiečių ir lietuvių partizanų palaikai. Būtų sveikintina, jeigu dabartinis Artilerijos stoties šeimininkas atrastų lėšų ir noro įkurti nors nedidelį muziejų, kurį galėtų lankyti prie Glūko ežero keliaujantys poilsiautojai.
Pasirodo, patiems šiame miške norimą objektą susirasti nėra paprasta, bandome ieškoti vokiečių karių kapus. Nors ir Varėnės upelis geras orientyras, virš valandos sukame po mišką ratais, tačiau kapų neatrandame. Kritiniais momentais padeda intuicija, arba kitaip tariant trečioji, nuojautos, akis. Jaučiu, kad esame visai greta – matau juodųjų archeologų iškastas duobes, bet vokiečių antkapinių paminklų nesurandame. Palikti be priežiūros dviračiai pamiškėje, verčia skubėti atgalios. Matome įdomų postamentą, ant kurio stovėjo rusų generolui paminklas. Sakoma, kad jo akmeninis obeliskas buvo panaudotas, atstatant Nepriklausomybės paminką Senojoje Varėnoje. Nenorėčiau būti teisėju, tačiau ideologija virš kultūros visuomet ima viršų... Tarp akacijų matome pirmosios džiovininkų sanatorijos, įkurtos 1927 metais karininkų namuose, griuvėsius. O kažkada čia virte virė gyvenimas. Štai ką apie šią vietą rašo prisiminimuose garsus dailininkas Mstislavas Dobužinskis.
„Kai 1889 m. birželio mėnesį išsirengėme pas tėvą, jis su savo dalimi buvo stovykloje Varėnoje. Ten mes gyvenome nelyginant kurorte. Stovykla skendėjo žalumoje, oras neapsakomo grynumo, prisotintas sakų kvapo. Pro šalį, vingiuodama gilios raguvos dugnu, tekėjo upelė Varėnė stačiais smėlėtais krantais. Stovyklos apylinkės buvo lygios ir monotoniškos – šen bei ten buvo matyti žemi pušynėliai, horizontą ribojo tamsi tolimų miškų linija. [...] Stovykloje mes gyvenome su tėvu dideliame, vilą primenančiame jo barake. Iš ankstyvo ryto mane žadindavo įvairiausi muzikos garsai: kažkur už arklidžių trimitininkai mokėsi įvairių (labai melodingų) artilerijos signalų, o pušynėlyje derino instrumentus dūdų orkestras. Aš mėgau klausytis to keisto ir kažkodėl žavingo garsų chaoso. Kas vakarą stovykloje vykdavo „gulimo“ ceremonija. [...] Po šios muzikos pasklisdavo tai darniai, tai nedarniai kareivių giedama vakarinė malda. Kai ir ji nutildavo, jau visai sutemus, kareiviai savo palapinėse dar dainuodavo šaunias ar liūdnas kareiviškas ir kaimiškas. Jų palapinės stovėjo už patrankų ir šaudmenų dėžių linijos, už jų per visą stovyklą ėjo beržų alėja – „karininkų keliukas“, kurio abiejose pusėse stovėjo mediniai karininkų barakiukai. Stovykloje buvo daug damų ir vaikų, gyvenama buvo šeimyniškai. Stovyklos užnugaryje buvo „tarnybos“ – arklidės, daržinės, siuvyklos, pakinktų dirbtuvės, virtuvės. Stovyklos gyvenimo centras buvo karininkų namai su sodu, pastatyti nuošaliai ant gražaus skardžio, kur dažnai buvo rengiami baliai. Iš ten visą naktį skambėdavo muzika – valsai, mazurkos, polkos...“
Priartėjome prie Daugų ežero, čia pat ir Bukauciškių buvusi stotis, šiandien nepatyrusi akis neatpažintų jo buvusios paskirties. Nusukame prie ežero, aplankyti Nepriklausomybės akto signataro, Lietuvos tarpukario premjero ir politinio kalinio Vlado Mirono dvaro koplyčios. Ant kalvelės, pasislėpusi tarp auksaspalvių beržų, stovi puikios būklės, negotikinė Mironų šeimos koplyčia. Nuo jos atsiveria nuostabūs apylinkių ir ežero vaizdai. Yra legenda, kad V.Mironui besiirstant valtelėje kartu su A.Smetona ant Daugų ežero bangų, buvo kuriama Nepriklausomybės akto deklaracija. Mūsų nakvynė, kitoje ežero pusėje, todėl kol nesutemo, skubame jau asfaltuotu keliu. Iš patirties žinau, kad keliaujant dviračiu, kelyje reikia saugotis ne sunkiųjų sunkvežimių, tačiau savaitgaly besilinksminančio ratuoto jaunimo. Tai patarė daryti ne kartą patyręs savo kailiu „furos“ vairuotojas. Pavyzdinėje Laimutės ir Romo Černių sodyboje mūsų laukia svečių namas, tik ką iš orkaitės ištraukta dzūkiška „banda“ su šernienos pagardinimais ir „cik sau“ antpilu. Apžiūrėję japoniško sodo stiliuje tvarkomą sodybos aplinką, einame vaišintis ir ilsėtis.
 |
| G.Statinio nuotr./Vaizdai važiuojant dviračių maršrutu |
Rytinis rūkas vos dar sklaidosi, o mūsų aštuonetukas jau miname nuo kelio dulkių cypiančius pedalus. „Kaip gera gyventi, kai gali keliauti“ – sakė aplink pasaulį dviračiu apkeliavęs mano pažįstamas kolega Edvardas Žižys. Kita mano kompanionė, šalia minanti pedalus psichologė Genovaitė Petronienė sako: „Kelionė kaip apsivalymas, kaip galimybė vėl atverti akis, kad gyvenime kas nors gimtų, prasidėtų, o ne tik baigtųsi ir baigtųsi.“ Taigi, plačiai atveriame akis ir žinome, kad kiekvienos kelionės pabaiga, yra kitos, pradžia. Grožimės miškais, laukais, o mintyse jau sukasi daugybė naujų kelionių planų. Dešimties gyvenimų neužtektų toms kelionėms įgyvendinti, tačiau žinau, kad visos, kurios yra skirtos man, bus atliktos.
Ties Alove mus pasitinka Deividas ir Leonas, jie šiandien mums padės nepasiklysti. Užsukame į miestelio bažnyčią, kurioje iškilmingai vyksta Šv. Mykolo atlaidai. Čia sekundėlei laikas sustoja, tiksliau čiurlena savo tėkme, neskubant ir ritmiškai, panašiai kaip plaka širdis. O jos kartais, mums visą laiką skubant, reikia sustoti ir įsiklausyti.
Senasis Olita – Orany geležinkelis palenda po Merkinės – Alytaus plentu, virš garvežio leidžiamų
dūmų, dardėjo vežimai ir pirmieji automobiliai. Tai pirmasis šiame maršrute viadukas, o kiek tolėliau, gervuogėmis apaugusi Skernės upelio pralaida. Ją sunku nežinant atrasti, todėl minant pylimu, reikia klausytis ištempus ausis upelio šniokštimo. Vienas pralaidos šonas apgriuvęs, o jos akmenys išgliaudyti, tarsi saulėgrąžos. Vietiniams gyventojams tai puiki statybinė medžiaga.
 |
| G.Statinio nuotr./Vaizdai važiuojant dviračių maršrutu |
Priartėjus prie Alytaus, orientuotis yra painu, nes Muiželėnų sodo keliukai vingiuoti, o vienoje vietoje geležinkelis atsiduria po vandeniu, čia šiandien tvenkinys. Upelis, tekėjęs prakase greta geležinkelio, užtvenktas ir laikui bėgant susidarė vandens telkinys, kuriame sodininkai žvejoja žuveles – „geležinkelietes“. Įriedame į šaltiniuotą luomą, kurioje drėgna lyg pelkėje. Mišku apaugę šlaitai Moterties upelio slėnį daro paslaptingu, o nusileidus nuo dviejų pakopų pylimo į apačią, pasijunti tarsi kalnų tarpeklyje. Apie 70 metrų ilgio upelio pralaida virsta tarsi geležinkelio tuneliu, nors traukiniai važiavo virš jo. Kad neišplautų perlaidos pamatų, upelis teka kaskadomis. Prireikia žibinto, norint pereiti per visą tunelį. Abu jo galus uždarius, šaltojo karo metu ši vieta virstų gera slėptuve. Kadangi domiuosi požeminiu kultūros paveldu, teko aplankyti daugelį Lietuvos požeminių objektų, tačiau tokios paskirties, lankausi pirmą kartą. Jis įdomus ir tuo, kad abiejuose tunelio galuose buvo po atskirą, vandenį surenkantį, kolektorių. Vienoje pusėje jis buvęs medinis, todėl šiandien yra išplautas ir jo vietoje susidariusi atvira atodanga. Šis objektas drąsiai galėtų būti įtrauktas į Alytaus miesto lankomų objektų sąrašą. Žygį geležinkelio sankasa baigiame prie tilto per Nemuną, klausydami Deivido pasakojimo. Tilto istorija įdomi, o jo statyba buvo unikali net visos Rusijos imperijos mastu. Pietaudami dairomės iš viršaus ir grožimės atsiveriančia Alytaus panorama. Gaila, kad medžiai užstoja vienintelę išlikusią tilto atramą, o taip pat Alytaus piliakalnį, kuris čia pat, greta. Pasakotojas Deividas ir jo kolega Leonas tiki, kad paminklosauga imsis globoti visus išlikusius Alytaus – Varėnos buvusio geležinkelio objektus, ir jie nebebus naikinami. Norisi tikėti ir tuo, kad laikui bėgant virš senųjų atramų iškils naujais tiltas dviratininkams ir pėstiesiems, tarsi sujungiantis istoriją su dabartimi, leidžiantis ekologiškai žmonėms keliauti senuoju Olita – Orany maršrutu.
