Tarp tų, kuriems įteiktos dailios pirmą kartą rengiamos akcijos statulėlės, buvo Kauno marių regioninio parko, Pakraujo kaimo bendruomenės, Palangos senosios gimnazijos atstovai bei rekordinę gyvatę iš saldainių popierėlių sukūrusi Laimutė Vitienė.
Finansavimą komisija, kurioje buvo ir kampaniją „Aš galvoju“ palaikantys žinomi dainininkai, nutarė skirti Plungės rajono Prūsalių bendruomenei „Liepupė“, Skapiškio bendruomenei, pasirengusiai sutvarkyti gyvenvietėje esantį tvenkinį ir iš atliekų pagaminti pantoninį tiltą bei poilsio baldus, taip pat asociacijai „Širvintų miesto bendruomenė“, ketinančiai atnaujinti visas miestelio vaikų smėlio dėžės.
Galimybė įyvendinti aplinkosauginį projektą suteikta ir Marijampolės atliekų tvarkymo centrui, norinčiam visuomenei pristatyti iš atliekų kurtas skulptūras, taip pat Vilniaus lopšeliui darželiui „Coliukė“, savo teritorijoje ketinančiam pasodinti sodą.
Daug palaikymo sulaukė Aukštelkės mokyklos sumanymas skatinti antrinės žaliavos – tekstilės – panaudojimą bei Palangos senosios gimnazijos idėja pasitobulinti moksleivių įgūdžius gaminant iš lapų popierių Grigiškėse.
Tris valandas trukęs koncertas pradėtas aplinkosaugos himnu. „Mūsų namai – gamta. Motina mūsų jinai“, – šiais, rodos, paprastais poeto Gintaro Patacko sukurtais dainos žodžiais „Rondo“ lyderis Aleksandras Ivanauskas-Fara primena, kad kiekvienas esame atsakingas už švarią aplinką. Jam atlikti kūrinį padėjo visi koncerte dayvaujantys atlikėjai.
Keturių pasirodymų turą finansavo Pakuočių tvarkymo organizacija (PTO). Dalis už parduotus bilietus gautų lėšų buvo skirta naujoms iniciatyvoms įgyvendinti.
Katažina Nemycko-Zvonkuvienė dievina gamtą
„Kas man yra gamta? Viskas – žolė, dangus, gėlė, oras, vanduo... Viskas viskas. Vieno dalyko negalėčiau išskirti. Juk tai būtų tas pats, kaip paaiškinti, kuo žavi vyras! Jei jis patinka, tai patinka visas, o ne kuri nors viena dalis!“, – patikino koncerte dainavusi grupės „Pop Ladies“ narė Katažina Nemycko-Zvonkuvienė.
Vilniaus rajone kaimiškoje vietovėje augusi atlikėja pasakojo nuo mažens esanti gamtos vaikas, kuriam teko atikti visus ūkio darbus.
K.Nemycko-Zvonkuvienė pasakoja tuomet to, ką patirianti, deramai neįvertinusi. „Šiltas pienas ryte, rasota žolė, kvepiantis šienas, galimybė iš debesų supasti, kada lis... Dabar to pasiilgstu“, – sakė pašnekovė.
Iki šiol jos tėviškėje nėra parduotuvės ar vietos, kur galėtum išeiti išsipuošęs praleisti laisvalaikį. „Kažkada to labai norėjosi, o dabar... Dabar norisi kuo dažniau nuvykti pas mamą“, – tvirtino K. Nemycko-Zvonkuvienė.
