Pabaigė paskutinius kūrėjo projektus
Tiek „Batų namų“ atidarymas uostamiestyje, tiek avalynės kolekcija „Miestai“ – paskutinieji Žano pradėti projektai, kuriuos teko užbaigti jau jo šeimos nariams: žmonai Jurgitai, rankų darbo avalynės gamybą perėmusiam sūnui Benui bei avalynės dizaino kūrimu užsiimančiai sūnaus sužadėtinei Gintarei Petreikytei.
„Kaip visada augame maksimaliai ir virš galimybių. Šįkart įrengėme keturis kartus didesnį avalynės saloną nei Vilniuje. Kartu su tėčiu ilgai svajojome apie didelę erdvę, kurioje norėjome sukurti jaukią atmosferą, kad pas mus užsukę žmonės galėtų patogiai prisėsti, pasivaišinti kava ir tiesiog pabendrauti. Norėjome sukurti tokią vietą, į kurią būtų malonu užsukti su šeima.
Manau, pavyko šią svajonę įgyvendinti, o dabar keliausim įgyvendinti kitų, dar labiau neįmanomų svajonių. Tėtis mus išmokė, kad nieko nėra neįmanomo, o per didelių svajonių nebūna“, – sako Žano sūnus Benas Maslauskas.
Uostamiestyje svečius visą savaitgalį priiminėjusi avalynės kūrėjo šeima atvirai pasakojo, iš kur Žanas semdavosi įkvėpimo ir jėgų kasdien kovoti su fiziniu skausmu (kūrėjas nuo pat vaikystės sirgo cukriniu diabetu ir išgyveno septynis infarktus, o mirė neatlaikęs aštuntojo). Kaip gimdavo jo kūriniai, kaip jis savo avalynės gamybos ir verslo kūrimo subtilybes skubėjo perduoti sūnui Benui, kaip kūrybinį polėkį įkvėpė ir avalynės dizaino kūrimo niuansus perdavė būsimai marčiai Gintarei ir tartum testamentą šeimai paliko savo iškeltus gražiausius ir didžiausius tikslus.
Baigia prisijaukinti skausmą
Nors po kūrėjo laidotuvių praėjo dar tik savaitė, jo šeima neatsiveria nuo pasaulio gedulu, kad ir kaip tai skausminga, bet tęsia jo pradėtus darbus. Projektas Klaipėdoje – vienas iš jų.
Žano žmona Jurgita, paklausta, kaip sugebėjo taip stulbinamai greit atsitiesti ir eiti toliau tuo pačiu keliu, kuriuo petys petin daugiau kaip dvidešimt metų ėjo kartu su sutuoktiniu, atvira: „Aš neatsitiesiau. Ir nežinau, kada atsitiesiu. Dažnai verkti neleidžia mažasis Hariukas, o ir nesustojantys darbai neleidžia pasinerti į savigailą.
Tik nesuvokiamai keista, kad viskas taip – Žanas išėjo, o pasaulis sukasi kaip sukęsis. Regis, jame niekas nepasikeitė. Tik nepaleidžia keistas jausmas – suvokiu, kad visa tai vyksta su manim, su mano gyvenimu, bet į visa tai lyg žvelgiu iš kitos perspektyvos, lyg iš šalies.
Kai būna nebepakeliamai sunku, prisimenu, kad neduota daugiau nei galiu pakelti ir Žano netektį priimu kaip savo likimą. Baigiu prisijaukinti skausmą. Kai nebegaliu išbūti, tiesiog rašau Žanui ir siunčiu laiškus, tik jo adresas neapčiuopiamas – Amžinybė.“
Paskutinis Jurgitos laiškas Žanui į Amžinybę
„11.22 val. Penktadienis. Jau savaitė be TAVĘS. Kas pasikeitė ? NIEKO. Skausmas, kažko laukimas, baimė, ilgesys, liūdesys, nežinia... O taip norisi išgirsti iš Tavęs: „VISKAS BUS GERAI, JURGA.“
Rugsėjo 2-ąją vedžiau Hariuką į darželį, o jis sustojo, nešinas baltai, už save didesniais kardeliais, ir paprašė nufotografuoti ir nusiųsti tetei... Nes mes visada darydavome ir siųsdavome Tau foto, kai gulėdavai ligoninėje. Tik šį kartą jis jau pats sakė: „Aš juoksiuos!”, nes iki šiol visada aš prašydavau, kad jis tetei šypsotųsi...
Bandai juoktis, o tuo pačiu nori verkti, kai mažylis supykęs sako, kad nori TETĖS , nes jis žino, kad Tu jam viską leidai.
Einu pirkti kilimo salono atidarymui, o prie to, kurį išsirenku, guli užrašas „Danga rezervuota ŽANUI“... O šis Tavo vardas toks retas... Ir kur tik beeinu, visur ženklai, bylojantys Tavo buvimą.
Beveik visą savaitę kviečiu Beną, o išsprūsta: „ŽANAI“. Ir taip – ne man vienai.
Kiek kartų Tau sakiau, kad pasaugotum save, kad niekas Tavęs nepasiges, gal tik kai kas pasakys: „Buvo geras meistras“, o dėl klientų Tu net iš ligoninės dažniausiai grįždavai ankščiau... Bet dabar matau, kad buvau neteisi – yra daug žmonių, kuriems Tavęs trūksta, kurie Tavęs ilgisi, kurie Tave myli... Bet man nuo to dabar nė trupučio nelengviau...
Šiandien atidarėme parduotuvę Klaipėdoje, kurios Tu labai laukei. SĖKMĖS MUMS.“