Tito savanorystė su senjorais prasidėjo prieš daugiau nei mėnesį. Ir visai – ne iš dorų minčių! Vaikinas sako visų pirma savyje pagavęs velniuką, mintis, kurios garsiai jas ištarus visuomenėje būtų pasmerktos.
„Kai prieš Kalėdas daugelis svarstė, ar važiuoti namo, ar nevažiuoti, kurią dieną pasirinkti, gal išvykti diena anksčiau, kai pareigūnai netikrins, pats pagavau save mąstantį apie tą patį. Tuo metu visi socialiniuose tinkluose pradėjo piktintis tokiu elgesiu ir aš pasijutau išverstaskūriu...“, – prisipažįsta T.Motuzas.
Čia pat suveikusi vaikino sąžinė pradėjo signalizuoti, kad metas keisti ne tik mąstymą, bet ir elgesį. „Pajutau, kad reikia kažką daryti dėl bendros gerovės. Koronavirusas – mūsų bendra problema.
Tikiu, kad visi veiksmai turi atoveiksmį. Taip pat prisiminiau ir savo duotus skauto įžodžius, pažadus tarnauti tėvynei. Taip ir užsirašiau į savanorius“, – dabar savo pradžią prisimena Titas.
Savanorystę lygina su GTA
Netrukus T.Motuzui jau pirmą sykį prie vairo teko sėsti su kilnia misija – kad maistas, skirtas šiuo metu sunkiai pragyvenantiems senoliams, saugiai pasiektų jų namus. Nejučia nauja patirtis didžėjui susisiejo su vaikystės blankiu prisiminimu.
„Iš tiesų pats mechaninis darbas, ką tau reikia veikti, man priminė kompiuterinius žaidimus, kuriuos teko žaisti vaikystėje. Įsėdi į automobilį, visų pirma nuvažiuoji į bazę, ten susidedi maisto paketus, gauni savanorių padarytą sąrašą senolių, pas kuriuos šiandien vyksi, nusistatai žemėlapiuose funkciją, kad rodytų, kur važiuoti ir t.t..
Adresai būna sudėlioti tvarkingai, kad netektų maltis per visą miestą. Matyt, su tuo irgi dirba savanoriai. Bet bent porą kartų pasijutau tarsi žaisčiau kompiuterinį žaidimą tikrame gyvenime – įsivesdavau adresą, atvažiuodavau, paskambindavau, nueidavau, pasisveikindavau, vesdavau kitą adresą. Iš mechaninės pusės visa tai man priminė GTA“, – juokiasi Titas.
Įdomu didžėjui buvo ir tai, kad dažniausia jo adresatai buvo tautinių mažumų atstovai, jis spėlioja, kad taip galimai bus nutikę dėl sudėtingesnės mažumų socialinės padėties. Tiesa, šie susitikimai nebuvo itin sklandūs, nes Titas slavų kalbų prisipažįsta visiškai nemokantis.
„Aš pats augau Telšiuose, neturėjau rusų draugų, negirdėjau tos kalbos, todėl dabar susišnekėti būna sudėtinga. Supraskite, mano darbas yra privažiuoti ir paskambinti. Vienur buvo parašytas domofonas, kitur nebuvo, kai kuriems savanoriams senjorai gražiai suteikia informaciją iš anksto, todėl būna paprasčiau patekti į jų laiptinę, pasiekti butą, o su kitais sudėtingiau – reikia skambinti, atvažiuoji, o jie sveikinasi rusiškai, tu – lietuviškai. Dėl to buvo šiek tiek nesusipratimų“, – juokiasi Titas ir priduria visgi šiaip ne taip atradęs bendrą kalbą.
Gavo tris „kyšius“
Žinoma, kad ši savanorystė neapsiėjo ir be šmaikščių nesusipratimų. Titas pasakoja gavęs nurodymus, jog produktų pristatymas turi būti griežtai bekontaktis, tačiau panašu, kad kai kurie adresatai tam nebuvo nusiteikę.
„Būna ir tokių senjorų, kurie viską daro pagal taisykles, duris atidaro su kaukėmis, nori, kad viską paliktum prie durų. O kiti atidaro duris, išeina su chalatu, tada nuo jų tenka atsitraukti, – juokiasi T.Motuzas. – Kai tik nuvažiavau pas tris pirmuosius žmones, visi jie labai norėjo bendrauti, kalbėti apie žiemą, apie orą, pasakoti, ką jie veikė jaunystėje. Pirmųjų susitikimų akivaizdoje supratau, kad senoliams trūksta ne tik maisto, bet ir bendravimo.“
Tarp tokių nesusipratimų pasitaikė ir linksmesnių incidentų. Štai Titas visiškai atvirai, be užuolankų, prisipažįsta gavęs… tris kyšius.
„Tuos kyšius aš priėmiau, nes supratau, kad ginčytis būtų užtrukę daug ilgiau, – šypsosi pašnekovas. – Gavau porą šokoladų ir vieną maišiuką saldainių. Vieną reisą važiavau su drauge, kartu labai juokėmės, kad iš šitų kyšių kepsime pyragą.“
O vieną sykį laidų vedėjas nuvykęs pas moterį, kuri, kaip paaiškėjo, anksčiau dirbo žurnaliste, noriai apie tai kalbėjosi. Moteris už savanorystę Titui jautė dėkingumą ir nulydėjo jį gražiu pažadu, kuris vaikinui įstrigo: „Ji pasakė, kad už mane pasimels.“
Dėl saugumo jau pasiskiepijo
Beje, būtent dėl savo gerų darbų T.Motuzas jau spėjo pasiskiepyti nuo koronaviruso. Kaip pasakoja, užpraeitą savaitę jis sulaukęs skambučio ir pranešimo, jog dažnai vežiojantys maisto produktus turi galimybę pasiskiepyti anksčiau.
„Iš pradžių buvo neramu, ypač kai žiniasklaidoje buvo kalbama apie žmones, pasiskiepijusius be eilės. Visgi mane patikino, kad viskas yra daroma vardan senolių, pas kuriuos važiuoju“, – sako laidų vedėjas.
Po daugelio bijomo skiepo Titas tikina nejaučiantis jokių nemalonių pojūčių. Tiesa, vaikinas teigia patyręs ne itin malonią skiepijimosi patirtį, apie kurią jaučia pareigą pranešti kitiems ir įspėti.
„Man pasirodė, kad, kol nuėjau pasidaryti antikūnų testo, turėjau daug nereikalingų kontaktų ir toliau teko ilgai laukti eilėje. Viskas vyko vienos poliklinikos viename skyriuje.
Pats paskiepijimo procesas irgi keistas – man paskyrė laiką nuo 13 val. iki 19 val. Per tą 6 valandų laikotarpį pasiskiepyti turėjo ateiti apie porą šimtų žmonių.
Bet jeigu mes norime masiškai skiepyti ir užkirsti kelią nereikalingiems kontaktams, tai kokia prasmė pasidarius antikūnų testą ir pasiskiepijus susidurti su krūva žmonių? Galbūt dėl to po kelių dienų ir pajausi viruso simptomus?
Atėjęs kitų žmonių akyse tikrai mačiau baimę, tarsi klausimą, kad šitiek laiko mes saugojomės, o štai būtent čia, ligoninėje, visi esame susigrūdę, koridoriumi visi pro mus vaikšto“, – dalijasi pašnekovas.
Anot jo, tokio dydžio miestas, kaip Vilnius, tikrai galėtų rasti didesnių erdvių, galbūt skirti tam papildomų finansų. „Girdėjau, kad, pavyzdžiui, Kaunas skiepijimui paskyrė kur kas didesnes erdves“, – palygina Titas.
Tikisi sumažinti senjorų lankymąsi parduotuvėje
Dabar šviežiai pasiskiepijęs didžėjus yra pasiryžęs vėl grįžti į darbus. Titas per mėnesį jau yra aplankęs šimtą senolių, iš viso tai padarė per 8 reisus. Toks vienas reisas gali trukti keturias valandas, per jį Titas aplanko nuo 12-os iki 15-os senjorų.
Matyt, nenuostabu, kad po darbo dienos ir savanoriavimo laidų vedėjui norisi griūti tiesiai į lovą. „Vakare užmiegu nuo nuovargio, o ne nuo sėdėjimo prie kompiuterio“, – sako jis ir priduria, jog jam pačiam tai teigiama patirtis.
Tačiau tai anaiptol ne vienintelis teigiamas savanorystės aspektas. Titas sako, kad darbas su „Maisto banku“ davė jam tiek peno apmąstymams, tiek ir gerų minčių.
„Pandemijos akivaizdoje turiu tikslą ir, savaime aišku, jaučiuosi darantis gerą darbą, prisidedu prie koronaviruso valdymo šalyje. Be to, nuoširdžiai tikiu, kad mano atvežtas duonos kepalas galbūt sulaikys močiutę nuo ėjimo į parduotuvę. Galbūt šie maži dalykai kažką reiškia“, – viliasi jis.
