Lietuvoje antrą kartą besilankanti, bet pirmosios viešnagės metu itin siauram publikos ratui pasirodžiusi atlikėja vienoje didingiausių Kauno scenų – muzikiniame teatre – pasirodė vilkėdama tradicinį korėjietišką aprėdą ir rankoje laikydama vėduoklę.
 |
| Kęstutis Marčiulynas |
Pasirodymą pirmasis pradėjo jai pritariantis perkusininkas, publiką palepinęs efektingu būgnų intro. Tuomet savo prisistatymą pradėjo Park In Hey, pansori stiliumi prabilusi apie meilę, gamtą ir jausmus. Kūrinys iš korėjiečių kalbos buvo išverstas į lietuvių bei jo tekstas „perkeltas“ į subtitrams skirtą švieslentę. Tai, kaip supranta Park In Hye dainas, judesiais perteikė Pietų Korėjoje daug laiko praleidžiantis budistų vienuolis Kęstutis Marčiulynas (Bo Haeng Sunimu). Būtent jis, pirmą kartą išgirdęs dainininkės balsą, ir nusprendė atlikėją pakviesti į Lietuvą.
Mūsų šalyje mažai žinomu, bet pasaulyje itin garsiu atlikimo stiliumi maždaug 20 minučių publiką džiuginusi dainininkė trumpam paliko sceną ją užleisdama perkusininkui. Persirengusi sceninius drabužius ji sugrįžo tęsti koncerto į klausytojus prabildama lietuviškai. Kuo taisyklingiau kalbėti mėginusi Park In Hye perskaitė kelias eilutes iš „Anykščių šilelio“. Likusį kūrinį tekstą iki pat jo pabaigos ji sudainavo korėjietiškai.
Dar prieš koncertą Park In Hye pakvietęs K.Marčiulynas pasakojo, kad atlikėjai iš pradžių buvo sunku suprasti kaip „kalnai gali būti kalnuoti, o pakalnės nuplikę“. Tačiau perskaičiusi visą poemą iki pabaigos ji joje rado daug sau artimų situacijų.
Park In Hye itin sužavėjo A.Baranausko meilė gamtai ir tai, kaip jis aprašė šilelio grožį. Būtent medžių, upelių bei paukščių prieglobstyje ji mokosi dainuoti pansori stiliumi. Atlikėjai balsą lavinti padeda net tvenkinyje plaukiojančios žuvys, kurias stebėdama garsu ji bando apibūdinti reginį.
Deja, kol Park In Hey koncertuoja Lietuvoje, internete nėra vaizdo įrašų, kaip ji atlieka „Anykščių šilelį“.
 |
| Park In Hey |
Pansori tradiciją UNESCO pripažino šedevru
Pansori išvertus reikštų „pan“ – vieta, kurioje renkasi daug žmonių ir „sori“ – garsas. XIX amžiuje atliekamas pansori dažnai paliečia meilės ir satyros temas. Pilnos istorijos pasakojimas galėdavo užtrukti valandų valandas. Šiais laikais, žinoma, atliekamos trumpesnės versijos. Pansori atlikėja dainuoja su vėduokle rankoje, kurios funkcijos labai svarbios – judesiai išreiškia emocijas, o išskleidimas – scenos pasikeitimą. Akompanuojantis perkusininkas ritmą laiko ne tik mušdamas būgną, bet ir prasmingais, emocingais, padrąsinančiais pansori atlikėją šūksniais.
2003 metais pansori tradiciją UNESCO paskelbė nematerialiu žmonijos verbalinio palikimo šedevru.
„Anykščių šilelis“ yra patekęs į Lietuvos rekordų knygą kaip daugiausia vertimų į kitas kalbas turintis lietuviškas poetinis tekstas. Tokį rekordą agentūra „Factum“ įregistravo dar 2009 m. Poema versta jau į 18 kalbų: visa ji skaitoma anglų, armėnų, čekų, esperanto, italų, korėjiečių, latvių, lenkų, rusų, ukrainiečių ir vokiečių kalbomis, o jos ištraukos – dar ir baltarusių, čiuvašų, japonų, norvegų, prancūzų, totorių ir turkų kalbomis.
