Kaip tau sekasi?
Kaip tik dabar Gruzijoje buvau susitikusi su „Black Sea Jazz Festival“ organizatoriais, jie nori vasarą pakviesti mūsų grupę. Dar tikslinamos detalės, bet viskas turėtų būti gerai. Bendravau ir su kitais žmonėmis. Vis tiek mes grojame world music, ji gali skambėti bet kur pasaulyje, ir keletas prodiuserių kompanijų mumis susidomėjo. Tikiuosi išeiti į Europos rinką. Kol kas viskas klostosi taip, kaip planavau. Aš neskubu, moku palaukti, bet viliuosi, kad mano svajonės išsipildys.
Turi mažą sūnelį, galėtum ramiai pasėdėti namie. Ar ramybė tave vargina?
Man patinka ta ramybė, kurios linkima bažnyčioje, – sielos ramybė. Jei viskas vyksta taip, kaip tu nori, tada ramu. O jei niekas nevyksta, bet tau norisi, kad vyktų, – siela maištauja ir jokios ramybės nėra. Man gera, kai gyvenu aktyviai.
Su trupučiu adrenalino?
Aš visiškai ne tas žmogus, kuriam reikia ekstrymo. Nei kokie ypatingi sportai traukia, nei noriu šokti su parašiutu. Net toks nekaltas dalykas kaip slidinėjimas, kalnai man – stresas. Adrenalino gaunu kitaip. Scenoje jo prisikaupia labai daug. Žinau, nes paskui, kai jis sėda, kai organizmas atsipalaiduoja, visą naktį nemiegi, tave ima purtyti. Net scenoje galiu nestovėti – tik repetuoti, tik galvoti, kaip dainuosiu kokią melodiją, ir tai jau gaunu „dozę“: iškart paraustu, tankiau kvėpuoju, zuju iš kampo į kampą, užplūsta energija. Štai šitas muzikinis adrenalinas man labai patinka. O kitokio niekada neieškojau.
Likti Lietuvoje nereikėjo drąsos? Atvažiavus su vienu lagaminėliu trumpai padirbėti televizijoje.
Taip, atvažiavau vasarą ir lagaminėlis buvo lengvas. Bet kai pratęsiau sutartį, kai pamačiau, kad verta dar pabūti, tiesiog parskridau namo ir pasiėmiau daugiau daiktų. Aišku, nemaniau, kad liksiu. Dvi mergaitės gruzinės grįžo namo neišbuvusios nė poros mėnesių. Gal neištvėrė izoliacijos: negalėjome kalbėti savo kalba, buvome atskirtos nuo draugų, nuo tos aplinkos, kur tiesiog gali būti savimi… Bet man tada buvo dvidešimt vieni metai, viskas atrodė taip įdomu, taip nauja. Žinojau, kad manęs niekas nelaiko prievarta, net sutartis nevaržo: galėjau bet kurią dieną susikrauti daiktus ir grįžti namo, kur visada esu laukiama. Man iš tiesų buvo labai linksma ir gera: aš, tokia jauna, atvažiavau dirbti, gerai uždirbu – ko daugiau reikia?! O paskui viskas taip susiklostė, kad pasidarė dar smagiau.
Visą Julės Šiurkutės interviu su Shorena skaitykite žurnalo „Laima“ gegužės numeryje.