Lietuvos žurnalistą, keliautoją Vytarą Radzevičių būtų galima laikyti tikru šalies patriotu – tokioje Lietuvoje, kokią matome šiandien, jį džiugina laisvės, progreso dvelksmas ir kartu su juo atsirandančios žmonių šypsenos, kurių po sovietmečio čia dar būdavo reta. Tuo žurnalistas ypač didžiuojasi ir tiki, kad ateityje džiugių pokyčių laukia dar daugiau.
Keitės ir miestai...
V.Radzevičius gimė ir užaugo Vilniuje, Žirmūnų rajone, tačiau, kaip pats sako, jei visus tuos metus nebūtų stebėjęs šio rajono ir būtų ten grįžęs tik šiandien, liktų gerokai nustebintas, nes pokyčių čia būta ne vieno.
„Čia pasikeitė gatvės, šaligatviai, pastatų apdaila, seni pastatai... Žirmūnų rajonas buvo pastatytas 1968-aisiais (mano gimimo metais), kiek žinau, čia esančių namų garantinis laikotarpis buvo 25-eri metai. Tačiau praėjus daug laiko nuo garantijos pabaigos niekas nieko netvarkė… Vis dėlto dabar, kai nuvažiuoju į tas vaikystės vietas, matau, kaip viskas yra atnaujinta, renovuota. Taip pat pasikeitė šalia buvusių parduotuvių paskirtys, išaugo naujų pastatų, buvę pramoniniai pastatai pakeitė paskirtis. Taigi, permainų iš tiesų labai daug“, – sako V.Radzevičius.
Bene akivaizdžiausias pokytis, anot keliautojo, yra matyti vilniečių kiemuose – tai automobilių skaičius. „Pamenu, vaikystėje kieme stovėdavo vienas kitas automobilis, o po to teko plėsti ir aikšteles. Dabar yra kiemų, kur automobilį pastatyti gali tapti tikru iššūkiu“, – teigia pašnekovas.
15min kviečia dalyvauti konkurse „Ar matai, kaip keičiasi pasaulis?“.
Vaikystėje svarbią vietą Vytaro gyvenime buvo užėmusi ir daugelio lietuvių pamilta Neringa, o konkrečiau – Nida. Tuo metu dar būsimas keliauninkas ten su tėvais vykdavo nuo 2-ejų metų. Šiandien Nidoje vėl apsilankęs V.Radzevičius gali pajausti tą patį miesto unikalumą, tačiau kartu mato ir akivaizdžias permainas.
„Apskritai, Neringos architektūra šiandien geresnė, keliai, paplūdimiai sutvarkyti, uostas atidarytas. Anksčiau, sovietmečiu, dalis šių vietų buvo uždaryta, o vakarais, po 22 val. vakaro, net nebuvo leidžiama vaikščioti prie jūros. Dabar čia yra normalus, laisvas, išvystytas pasaulis. Svarbu ir tai, kad gamta, Neringos stilius išliko, tik viskas pagražėjo, pagerėjo“, – sako žurnalistas.
Tik laisvas žmogus gali būti laimingas
Vis dėlto labiausiai V.Radzevičius pabrėžia 20-mečio pokyčius, įvykusius šalies provincijoje, mažuose miesteliuose, kaimeliuose:
„Permainos ten milžiniškos, pradedant pastatų stogais, langais, keliais ir baigiant aptarnavimo struktūromis, kaip atliekų tvarkymas. Šiandien to gal nepastebime, nes prie gero labai greitai priprantama. Vis dėlto iš tiesų Lietuva per tą laiką išgražėjo.“
…ir veidai
Kartu su pokyčiais ekonomikoje, infrastruktūroje ir apskritai miestuose, įvyko bene labiausiai V.Radzevičių nudžiuginęs virsmas – tai permainos žmonių veiduose, jų bendravimo kultūroje. Merkinėje restoraną atidaręs žurnalistas sako pastebėjęs tai iš čia besirenkančios auditorijos.
„Matai iš veidų, šypsenų, kaip žmonės yra atsipalaidavę, išlaisvėję, tarsi jų nebeslegia nežinia, sistema ir pan. Kai užsidarome restoraną, net šiukšlių nereikia rinkti, nes kultūros lygis, elgesio taisyklės yra pasikeitusios ar grįžusios į laisvojo pasaulio etiketą. Žmonės iš tiesų bendrauja, šypsosi ir tai yra malonu“, – džiaugiasi pašnekovas.
Tokį lietuvių mentaliteto lūžį jis sieja su laikotarpiu, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir tapo NATO nare.
„Tada galbūt atsirado daugiau užtikrintumo, ramybės dėl rytdienos. Nors žmonės kartais ir skundžiasi, kad rutinos daug, reikia daug dirbti, trūksta laiko, bet reikia nepamiršti, kad nuo to laiko, kai įstojome į ES, tapome tvirtesni visomis prasmėmis – ir morališkai, ir finansiškai, ir ekonomiškai.
Viskas sustojo į savas vėžes: užaugo laisvų žmonių kartos, kurios nematė priespaudos, jaunimas šiandien visai kitoks. Tai visada džiugina ir mano širdį, ir akį, kad tie pokyčiai yra tik į gera. Nes tik laisvas žmogus gali būti laimingas“, – tikina žurnalistas.
Tiems, kurie linkę skųstis gyvenimu Lietuvoje, V.Radzevičius siūlytų suprasti, kad kiekvienas iš mūsų esame savo paties likimo kalvis.
„Reikėtų neieškoti rakščių, už ko prikibti, nes esame gerame kelyje. Jeigu tau kažkas asmeniškai nepasisekė, turi nuoskaudų, tai visada yra išsprendžiama – reikia tiesiog žiūrėti į priekį, o sąlygos kurti savo gerovę ir kartu valstybės gerovę Lietuvoje yra lygios“, – šypsosi žurnalistas.
Tarp laukiamų pokyčių – ir permainos virtuvėje
Tiesa, tobulėti visada tikrai yra kur. Paklaustas apie tai, kokią Lietuvą norėtų matyti ateityje, keliautojas kaip problemą, kuri turėtų būti sprendžiama, akcentuoja socialinę atskirtį.
„Norėtųsi, kad visi žmonės galėtų gyventi oriai, būtų užtikrinti savo rytdiena. Tai turbūt svarbiausias dalykas, nes kai visi aplinkui laimingi, tu taip pat esi laimingas. Man atrodo, tas pamažu juda į priekį ir keičiasi į gerąją pusę. Norėtųsi ir daugiau benduomeniškumo, stipresnių bendruomenių“, – priduria V.Radzevičius.
Į laukiamų pokyčių sąrašą žurnalistas įtraukia ir žaliąją energiją – jam norėtųsi daugiau vėjo jėgainių, hidrosistemų, kurios galėtų kurti energiją, ir t.t.: „Esame švarios gamtos šalis, norisi, kad taip viskas ir išliktų – daug miškų, daug žalumos ir tvarumo. Ta linkme mums dar reikėtų padirbėti visiems.“
Nors šiandien, kaip pats kulinaras pasidžiaugia, turime kur kas įvairesnę, turtingesnę virtuvę nei dar 20–30 metų anksčiau, permainų galėtų būti ir joje. Ar bent jau virtuvės lokacijoje.
Mes, kaip tauta, per 20–30 metų padarėme tai, ką kitos tautos darydavo šimtmetį. Progresas, visų mūsų nuveiktas milžiniškas darbas, įdėta širdis, pridėtos rankos sukūrė tikrai gražesnę Lietuvą
„Norėčiau palinkėti, kad padaugėtų žmonių, kurie eina valgyti į viešąjį maitinimą. Dabar esame įpratę valgyti namuose ir taip praleidžiame didelę kultūros dalį, kuri yra ir viešajame maitinime. Italija, Prancūzija, Danija – daugelyje pasaulio šalių yra tradicija susitikti vakarienės ar pietums, – sako jis. – Tik jokiais būdais neteigiu, kad blogai yra gaminti namie!“
Lietuva – geriausia vieta gyventi
Šiandien, žvelgdamas 20-mečiu atgal ir į dabartį, V.Radzevičius rezultatu sako esąs patenkintas. Tai, kas anksčiau atrodė kaip svajonė, pamatyta kitose šalyse, tai, kas atrodė taip tolima ir sunkiai pasiekiama, dabar mums tapo tapo norma, apie kurią pernelyg nesusimąstome. Nors galėtume.
„Kartais pagalvodavai: kiek metų prireiks, kad mes gyventume taip, kaip įprasta išsivysčiusiose šalyse? Dabar, pažiūrėjęs į Lietuvos kelią, matau, kad jį įveikėme ne žingsniais, o didžiuliais šuoliais ir kartkartėmis net aplenkėme laiką. Ir tai dar tikrai ne pabaiga. Įsivaizduoju, kad artimiausią dešimtmetį, jeigu neįvyks geopolitinių nesklandumų, tikrai gyvensime labai labai gerai“, – šypsosi žurnalistas.
Būtent, kaip sako V.Radzevičius, palyginti, staigus progresas, gamta, žmonės, laisvė (o tuokart ir laimė) yra tai, dėl ko žurnalistas tėvynės palikti nesvarstytų:
„Mes, kaip tauta, per 20–30 metų padarėme tai, ką kitos tautos darydavo šimtmetį. Progresas, visų mūsų nuveiktas milžiniškas darbas, įdėta širdis, pridėtos rankos sukūrė tikrai gražesnę Lietuvą.
Į visa tai žiūriu optimistiškai ir matau, kad mes dar geriau ir geriau gyvensime ir būsime laimingi savo tėvynėje. Matau, kad Lietuvoje yra labai daug galimybių, kartais net norisi persiplėšti į dvi dalis, nes negali visko aprėpti. Bet iš tikrųjų čia kiekvienas gali įgyvendinti savo svajones. Lietuva yra geriausia pasaulyje vieta gyventi.“
