„Tai įvyko 1987 metų gruodžio 30 dieną, buvo sprendžiamas mūsų likimas. Ruošėmės groti komisijai, kuri turėjo pasakyti: leidžia repetuoti kultūros namų salėje ar ne. Komisija buvo žiauri, joje sėdėjo tuo metu visoje Sovietų Sąjungoje išpopuliarėjusios popgrupės „Vairas“ vadovai ir visokio plauko Šiaulių kultūros skyriaus funkcionieriai. Čia jums ne mūsų teisėjai! Tokie visagaliai, nuspręs, kad ne, vadinasi, ne. Didžiausiai mano nuostabai, rodos, iš šešių grupių, dalyvavusių konkurse, buvome geriausiai įvertinti. Ir šiandien nesuprantu, kodėl. Juk mano muzika tuomet buvo tikrai sunkiai suvokiama punk, rock – alternatyva. Eksperimentiniai gabalai su pašūkčiojimais. Šitaip apie mus kalbėjo muzikologas Kazimieras Šiaulys. Manau, dar ir dabar daug kam tokie atrodome (šypsosi), bet „Bix“ juk niekada nebuvo popgrupė. Mums rūpėjo išsiskirti, būti originaliems, maišyti stilius ir be baimės juoktis iš savęs.“
Sauliau, „Bix“ Lietuvos muzikos pasaulyje išsilaikė dvidešimt penkerius. Ar gali paaiškinti fenomeną grupės, kurią pats kažkada įkūrei?
Neįtikėtina, mes turime senų, ištikimų gerbėjų, bet prie scenos vis matau naujų, jaunų veidų. Niekada to neįvertinau, tik pastaraisiais metais susimąsčiau, kokį ilgą kelią nuėjome. Anuomet susitiko panašaus mąstymo, pažiūrų, panašią filosofiją turintys žmonės. Čia juk tas pats, kas susituokti su teisingu žmogumi ir kartu nugyventi ilgą, laimingą, gražų gyvenimą, sulaukti sidabrinių vestuvių.
Visos grupės, kurios išlieka dešimtmečius, turi branduolį, tvirtas šaknis. Jos lyg žmogus – su savo istorija, pakilimais ir nuopuoliais, praradimais, džiaugsmais...
Na, „Bix“ irgi visą laiką nebuvo tik viršūnėje...
Niekas tuo negali pasigirti. Svarbu suprasti vieną dalyką: popmuzikos taisyklės mums negaliojo. Puikiai žinojome, kad iš to, ką grojame, namų nepasistatysime. Pirmus dešimt metų gyvenome tik muzika, daugiau apie nieką negalvojome.
Nes buvote jauni ir jums daug nereikėjo?
Mums nieko nereikėjo! Maišas bulvių bendrabutyje ir – laimingi.
Nejau niekuomet nedilgtelėjo mintis, kad norėtumėte prasigyventi, gerai uždirbti, važinėti po pasaulį?
Štai štai, važinėti po pasaulį! Norėjome groti dideliuose festivaliuose, milžiniškose scenose, važiuoti į koncertų turus. Pinigai nebuvo mūsų tikslas.
O tai, ką uždirbdavote, išleisdavote alui?
Buvo ir toks laikas... Mums atrodė, kad uždirbame sočiai, galime gyventi iš muzikos, dėl to esame laimingi.
Tuo metu koncertuodavote užsienyje. O kas, jei būtumėte ten likę?
Ir tokių pasiūlymų turėjome. Kai griuvo Sovietų Sąjunga, kai atsivėrė sienos, grupės iš Rytų Europos tapo įdomios. 1990-aisiais grojome Niujorko festivalyje „New Music Seminar“. Ten susirinko visas pramogų pasaulis, visos garsiausios įrašų kompanijos. Viena iš jų – „Virgin Records“ – mums pasiūlė kontraktą. Suma buvo nesuvokiama: 200 tūkstančių dolerių. Labiausiai ją domino daina „Tarp Europos ir Honkongo“, turėjome įrašyti ją ir dar keletą. Pamenu, gavome sutartį – 300 puslapių, lyg romanas. Vietos lietuviai rado advokatą, dirbantį tik su muzikantais, kad ir su Bruce’u Springsteenu, jis pažadėjo mūsų sutartį perskaityti už dyką. Štai tada pirmą kartą sužinojome, kaip Vakaruose iš tiesų gyvena muzikantai. Juk manėme: pagroja bičai scenoje ir uždirba milijonus. Bet kiek yra tokių, kuriuos pačioje karjeros pradžioje nuperka už šimtą dolerių, o paskui – jokių teisių. Mums siūlė 200 tūkstančių dolerių, bet „Virgin“ pasiliko teisę spręsti, patinka daina ar ne. Jie būtų galėję keisti grupės muzikantus. Ir tai mums, tokiems rokenrolistams, kažkas mėgins aiškinti, primesti savo taisykles?! Ne, to nebus!
 |
| Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Saulius Urbonavičius-Samas |
Betgi dabar tu pats tai darai, ką tada siūlė amerikiečiai!
Galima ir taip sakyti... Šiais laikais TV projektų dalyviai irgi visiškai parsiduoda. Tai normalu, į juos investuojami dideli pinigai ir profesionalų darbas. O anuomet – neįsivaizduojamas dalykas... Nors kas žino, gal priežastys paprastesnės, gal ir būtume rizikavę, žaliosios kortos jau buvo pažadėtos, bet reikėjo iškart pasilikti metams, nė negrįžti į Lietuvą. O mes turėjome šeimas, bosistui Skirmantui Gibavičiui dukra ką tik buvo gimusi, vienam – tas, kitam – anas. Tada juk buvome septyni scenoje, ne keturi kaip dabar. Dar pagalvojome, kad esame vieni, kad jokių ryšių, jokių pažinčių neturime, o juk be to – nė iš vietos.
Pamenu, R.E.M. prodiuseris suorganizavo mums koncertą Atėnų miestelyje, šalia Naujojo Orleano. Autobusėliu iki jo kratėmės per visą Ameriką. Siaubinga kelionė! Paskui buvo turas po Ameriką, grojome ne ten gyvenantiems lietuviams, o amerikiečiams. Viename klube mus pamatė įrašų studijos „Long Farm Wave“ savininkai. Labai jiems patikome. Sako, jei norit, galit už vieną dolerį įrašyti dvi dainas. Jei norim?! Štai tada ir supranti, kad svajonės pildosi. Taigi toje pačioje studijoje įsirašinėjo „The Rolling Stones“, Suzanne Vega, „Aerosmith“! Viena iš prabangiausių įrašų studijų JAV. Dar viena laiminga diena – legendinėje Niujorko studijoje RCA, kur dirbo Duke’as Ellingtonas, Michaelas Jacksonas, „Deep Purple“. Tą dieną mums padovanojo vienas amerikietis verslininkas, įrašo kainos joje – kosminės.
Ar prisimeni jausmą, kai grįžote iš Amerikos? Atgal į skylę?
Į kokią skylę?! Mums ir čia buvo gerai: gerbėjų – minios, ant bangos. Keletą mėnesių pagrodavome Lietuvoje ir vėl – į užsienį: Prancūzija, Anglija, Olandija, Vokietija, Italija.
Ir kodėl, sakyk, visa tai baigėsi?
1990 metais žuvo mūsų vadybininkas Marius Brasiūnas, geresnio už jį niekada ir neradome. Marius turėjo uoslę, sugebėjimų, suvokė, kas yra muzikos vadyba, mokėjo susitarti, surasti, perduoti mūsų įrašus, įkišti savo kontaktus. Marius turėjo ryšių su tuo metu itin populiariu festivaliu „Lituanica“. Sugrojome Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose, po šito festivalio apie mus pradėjo kalbėti prodiuseriai užsieniečiai, gavome kvietimą į Vakarų Berlyną, ten vienoje scenoje pasirodėme su B. B. Kingu. Štai tada Marius ir užsikabino...
Paskui jo nebeliko, labiau nei vadyba mums rūpėjo muzika ir idėjos. Po 1998-ųjų, kai pasileido popmašina, prasidėjo bumčikai, fonogramos, gyvai muzikai buvo suduotas skaudus smūgis. Užsieniai baigėsi, gyventi iš muzikos darėsi sudėtinga, o kurti popmuzikos nenorėjome, tad teko ieškotis kitos veiklos. Tai buvo bohemiškas laikas, nėra ko slėpti. Pamenu, kai kūriau albumą „Voras“, užrišau visus balius ir prasmegau studijoje. Negėriau nė lašo... Po vieną kitą koncertą turėdavome, grodavome studentams, dalyvaudavome didžiuosiuose festivaliuose. Kaip ir dabar...
Tik vienas mažytis skirtumas: tada tu džiaugeisi dėl kiekvieno pasiūlymo, o dabar pats renkiesi scenas...
O kūryba padėta ant lentynos, jai nebeužtenka jėgų. Važiuodamas automobiliu kartais įrašau tai, kas skamba galvoje, bet rimtai prisėsti nebėra laiko. Gal reiktų eiti kūrybinių atostogų, juk medžiagos jau prisikaupę sočiai.
Kodėl negali?
Todėl, kad esu atsakingas ne vien už save, bet ir už visą savo „TV Manijos“ komandą... Todėl, kad projektas po projekto – vis pirmyn, nėra kada sustoti. Kitaip ir neišgyvensi... Televizijos prodiuserio kelias lygiai toks pat žiaurus, kaip ir muzikanto. Vis reikalaujama ko nors naujo ir naujo...
Kaip manai, ar per tuos metus labai pasikeitei?
Jei palygintume anų metų Samą ir tą, kuris dabar sėdi priešais tave, skirtumas būtų tas, kad šitas dėvi dešimties centimetrų storio šarvus. Jaunystėje buvau labai jautrus bahūras, tikras menininkas nutampytu megztiniu. Tik pagroti, nutapyti, surengti parodą, sukurti... Iš studijos neišlįsdavau, ten ir miegodavau, apsikabinęs gitarą.
Anas Samas buvo geresnis žmogus?
Anas buvo tyras, o šitas – gyvenimo apdaužytas, apsišarvavęs. Bet esmė... Ne, esmė nepasikeitė, bet daug kam atrodau žiaurus, vaikus kankinantis televizijos prodiuseris. Dirbu savo darbą, nors mano širdyje gyvena rokas. Žinote, kada pradėjo sektis televizijoje? Kai aiškiai atskyriau pomėgius ir darbą. Ateini iš ryto į biurą, išjungi „Bix“ Samą ir darai, ką privalai daryti.
O taip – sąžininga?
Absoliučiai. Kas būtų, jei virėjas vietoj paprastos kiaušinienės atneštų menišką marmalą ir sakytų, kad jam ir jo draugams tokia kiaušinienė labai patinka! Juk lėktų toks šefas iš darbo iškart. Yra darbas ir yra pomėgiai. Juos būtina atskirti. Aš ir taip pusę gyvenimo dariau, ką norėjau. Kas galėjo būti geriau?!
Bet tai irgi nėra visai nepavojinga...
Sutinku, gali užsižaisti. Ir užsižaidžia, paskęsta alkoholyje, narkotikuose. Kiek yra roko muzikantų, kuriems baigėsi labai liūdnai. Pavojinga šita profesija, pavojingas dėmesys. Aš visa tai perėjau, džiaugiuosi, kad susiėmiau, susitvarkiau ir dabar ramiai gyvenu.
Ar tiems vaikams, kurie ateina į „X Faktorių“ ir nori tapti žvaigždėmis, pasakai, kokie pavojai jų laukia?
Galiu jiems duoti pamokų ir turiu tokią teisę, nes pats išgyvenau pakilimų ir nuopuolių, skendau, griuvau, kėliausi ir vėl viską pradėjau iš naujo. Ar jie klausys? Kas paklausys – bus laimingas, nepaklausys – irgi nauda. Vis tiek kada nors išmoks pamokas...
Kalbi apie sunkų kelią į populiarumą, bet juk yra ir gerokai paprastesnis: nusimetei drabužius, štai – jau žvaigždė!
Bėda, kad mes nebesuprantame, kas yra žvaigždė. Žvaigždės žmonių meilę ir populiarumą pelno ne sušokusios televizijos šokių projektuose ir ne papą parodžiusios. Tai sunkus, alinantis darbas, tai nuostabi charizma, verčianti į ją žiūrėti, žavėtis ja scenoje. Ar pas mus olialiaškės – žvaigždės? Tokios ir žvaigždės... Viešas seksiukas, apkalboms sukurtas produktėlis. Žodžiu, bambonkės. Kai „Bix“ pradėjo, niekas apie populiarumą negalvojo, mes norėjome kurti muziką, groti. Didžiausias užmokestis buvo komplimentas: „Vyrai, gerai varot!“
Sauliau, gali palyginti Lietuvos pramogų pasaulį „Bix“ klestėjimo laiku ir dabar?
Niekuo jis nepasikeitė! Gal tik akcentai. Anuomet muzikoje buvo daugiau įvairovės, originalių idėjų ir formų. Ir tai atrodė svarbiau už pinigus. Dabar pinigai valdo! Tikiu, yra idėjų, kurios sklando sklepukuose, tačiau išsiveržti į gryną orą joms sunku – reikia reklamos, reikia televizijos. Nors iš tiesų kurti gerą muziką galimybių dabar daugiau. Negali nė lyginti! Mes juk gitarų stygas virindavome.
Virindavote? Kam?
Į puodą pripildavome vandens, pritarkuodavome muilo, sudėdavome stygas ir virdavome dvi valandas. Kai išdžiūdavo, skambėdavo geriau. Kokias penkias valandas! Naujų juk negalėjai nusipirkti.
Bet tu juk turi galimybių iš rūsio ištraukti talentą ir padaryti žvaigžde. Imk ir ištrauk.
Kai pamatysiu, tai ištrauksiu. Beje, tikrų talentų labai ir traukti nereikia. Jei grūdas tinkamas – sudygs. Kas kita – pagaminti projektai. Jų – pilnos scenos.
Labai įdomu, jei pats stovėtum „X Faktoriaus“ scenoje, kokio stiliaus muziką atliktum?
Tas Samas, iš anksčiau, – į „X Faktorių“?.. Niekada nemaniau, kad esu popatlikėjas. Vienu metu, dar „Bix“ veiklos pradžioje, visai rimtai ieškojau grupei vokalisto. Naktimis kankinausi svarstydamas, kodėl man Dievas nedavė gergždžiančio, žemo balso tembro. Bet teko prisitaikyti – kas gi geriau perteiks tekstus, kuriuos pats parašei?
Papasakok, kaip susiklostė jūsų grupės narių likimai? Buvo toks įspūdingas „Bix“ gitaristas Skirmantas Gibavičius...
Skirma gyvena pensione, pastaruoju metu iš jo visai nebeišeina. Liūdna... Špokas (klavišininkas Mindaugas Špokauskas – red. past.) kažką veikia Vilniuje. Glebas Vaščenka gyvena Vokietijoje, Andriucha (saksofonininkas Andrejus Smechnovas – red. past.) groja su Ala Pugačiova Maskvoje.
Dabar esame keturiese: aš, perkusininkas Aurimas Povilaitis, būgnininkas Gintautas Gascevičius ir gitaristas Tadas Žukauskas. Nerealaus gerumo bosistas!
Kaifuojame nuo to, ką darome. Koncertai – atgaiva mūsų širdims. Štai leidžiame sau su visokiomis kiaulėmis ženytis. Juk „Bix“ visada turėjo sarkazmo ir mokėjo smagiai pasišaipyti iš savęs.
 |
| Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./ „Bix“ gimtadienio akimirka |
