„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

„Sidabrines gerves“ susišlavusio filmo „Kai apkabinsiu tave“ režisierius Kristijonas Vildžiūnas: „Mes dirbome iki paskutinio kraujo lašo“

Po penktadienio vakarą įvykusios lietuviško kino apdovanojimų ceremonijos „Sidabrinė gervė 2011“ filmo „Kai apkabinsiu tave“ režisierius Kristijonas Vildžiūnas neslėpė džiugių emocijų, nors ir tvirtino nesitikėjęs, kad jo kūrinys ir visa komanda surinks net 8-ias „Sidabrinių gervių“ statulėles. 40-metis geriausiu metų filmu pripažintos kino juostos kūrėjas gavo, kaip pats sakė, pirmąjį tokį reikšmingą įvertinimą Lietuvoje.
Kristijonas Vildžiūnas
Kristijonas Vildžiūnas. / BFL/Mindaugo Vaičiulio nuotr.

– Kokie buvo jūsų lūkesčiai prieš ceremoniją „Sidabrinė gervė 2011“?

– Nominacijų buvo daug, o vaidybiniai filmai tik du. Aš nustebau, kad gavau dvi statulėles. Vieną iš jų gal ir tikėjausi gauti, bet filmas „Anarchija Žirmūnuose“ buvo gerai įvertintas, jo scenarijus apdovanotas „Media New Talent“ prizu tarptautiniame Kanų kino festivalyje, dėl to aš maniau, kad paukštis už geriausią scenarijų keliaus į šio filmo kūrėjų rankas.

Dėl įvykusio „gervių lietaus“ liaudiškai tariant šiek tiek „važiuoja stogas“. Įvyko kaip būna „Oskaruose“, kai visi susikoncentruoja į vieną filmą... Tai, kad į ceremoniją atvažiavo vokietė aktorė Margarita Broich, nenuostabu, nes jai buvo pašnibždėta, kad gali sulaukti „Sidabrinės gervės“, bet kad jų bus taip daug aš nesitikėjau.

Dėl įvykusio „gervių lietaus“ liaudiškai tariant šiek tiek „važiuoja stogas“.– Ceremonijos metu pabrėžėte, kad gaunate pirmąją „Sidabrinę gervę“. Ar esate sulaukęs panašių įvertinimų?

– „Gervė“ man pirma. Ir pirmas toks įvertinimas Lietuvoje. Visada maniau, kad man teks dar paplušėti, kad Lietuvoje būčiau įvertintas. Sukūriau du filmus, kurie čia apskritai nesulaukė jokių prizų, nominacijų ar apdovanojimų, nes „Sidabrinė gervė“ atsirado tik vėliau. Jos atsirado tik tada, kai jau buvau pradėjęs kurti „Kai apkabinsiu tave“, o kol filmas gimė, šie apdovanojimai išaugo iki tokio gražaus renginio.

– Vadinasi, pergalingu tapusio „Kai apkabinsiu tave“ kūrybos procesas truko net ketverius metus...

– Pradėjome 2007-aisiais. Bet pasiruošimus pradėjome anksčiau, jau 2006-aisiais mes jį „stūmėme“...

– Ne paslaptis, kad lietuviško kino situacija, ypač kalbant apie finansavimą, yra sudėtinga. Jūsų darbas – akivaizdus pavyzdys, kad gerai vertinamą filmą susukti galima. Kaip jums pavyko ir koks gi tas darbo receptas?

– Jokio recepto nėra. Tik toks kaip mūsų – atėjo būrys žmonių, kurie yra apdovanoti ir gali kurti kiną. Ne vienas žmogus yra pastebėjęs, kaip stipriai Lietuva yra kultūriškai apdovanota šviesiais kultūros žmonėmis. Dėl to kartais liūdina tas valdžios nesupratimas, kad kultūra yra vienintelė prasmė būti šioje šalyje. Kitaip mes ieškome pigių bulvių Europos laukuose ir tampame darbo jėga, o ne tauta. Ne žmonių grupė, kurią vienytų buvimo čia prasmė. Kultūra yra ta prasmė. Labai laukiou požiūrio į kultūrą permainų. Yra gerų ženklų, yra projektų, yra kultūros gairės, yra rimtų ketinimų, gaila, kad krizė šiek tiek jiems sukliudė.

Visada maniau, kad man teks dar paplušėti, kad Lietuvoje būčiau įvertintas.– Papasakokite, kaip rinkote „Kai tave apkabinsiu“ aktorių komandą, kad ir ta pati „Sidabrinę gervę“ pelniusi Margarita Broich iki jūsų filmo Lietuvoje buvo mažai kam pažįstama.

– Margarita yra puiki vokiečių aktorė, žinoma fotografė. Ji dirbo kaip fotografė, vėliau pradėjo sėkmingą teatro karjerą, dirbo garsiame Berliner Ensemble teatre. Aktorė Jurga Jutaitė debiutavo mano filme „Aš esi tu“ 2006-aisiais, o Elžbieta Latėnaitė, kurios, deja, ceremonijoje nebuvo, yra puikiai užsirekomendavusi po pasirodymų teatre tokių režisierių kaip Rimas Tuminas ar Eimuntas Nekrošius spektakliuose...

Su tokiu mažu biudžetu darydami istorinį filmą mes labai rizikavome.– Šie metai, kaip sakė ir atrankos komisijos atstovai, visai negausūs pilno metro filmų. Kai geriausias filmas renkamas iš dviejų, jau iš anksto užprogramuota 50 proc. tikimybė vienam iš jų laimėti. Ar nemanote, kad būtų buvę smagiau pasivaržyti didesniame filmų būryje, tarkime, su tokiais kūrėjais kaip Šarūnas Bartas, Algimantas Puipa ar Emilis Vėlyvis?

– Aš manau, kad dar spėsiu pasivaržyti su jais, jei jau vertinsime kino apdovanojimus kaip varžybas (juokiasi). Šiaip nemanau, kad tai yra rungtynės, greičiau – ruletė. Žinoma, lemia filmas, jo kokybė, bet kai yra skirtingi filmai – vienas įdomus tuo, kitas kitkuo, kartais viską nulemia subjektyvūs faktoriai. Pažiūrėkime Kanų kino festivalio „Auksinės palmės šakelės“ prizininkų istoriją: „šakeles“ ne visuomet gaudavo geriausi tų metų festivalio filmai. Keista, kad dabar pažiūrėjus Kanų kino festivalio apdovanojimų retrospektyvą matyti, kad kai kurie puikūs filmai konkursinėje programoje negavo nieko, o dabar yra užmiršti ir nežinomi.

Nesakau, kad nenoriu varžytis, tačiau svarbiausia – jausti pasitenkinimą. Ne tik dėl savo darbo, o dėl visos komandos. Kiną kuria daug žmonių ir aš esu labai laimingas bei labai vertinu visų jų darbą. Mes dirbome iki paskutinio kraujo lašo. Su tokiu mažu biudžetu darydami istorinį filmą mes labai rizikavome. Jaučiu pasitenkinimą dėl mūsų visų įdėto darbo ir dėl mano bendražygių, kuriems žemai lenkiuosi.

– Ką gi, vienas kino etapas, atrodo, sėkmingai pabaigtas. Koks bus kitas, galbūt jau esate sumanęs naują projektą?

– Aš turiu planų ir esu gavęs finansavimą ir iš Lietuvos pusės, ir iš Europos kino paramos fondo. Šiuo metu rašau scenarijų.

– Pakurstykite žiūrovų smalsumą – apie ką bus naujasis filmas?

– Veiksmas vyks 1989-aisiais. Jo centre – jauni aštuoniolikmečiai, du draugai, kurie groja vienoje grupėje. Na, nelabai pavadinsi to grojimu, gal geriau bandymu groti... Jokio „glamūro“ nežadu. Ir yra mergina, kurią abu jie myli. Visi 1989-ųjų įvykiai atsispindi per trumpą, poros mėnesių laikotarpį, vaikinų istoriją iki Baltijos kelio. Jie, žinoma, nepasidalina ta meile – nėra taip sutvirtėję, kad išspręstų baisų pirmos meilės iššūkį... Bet tuo pačiu visa šalis buvo labai jauna, mes visi stovėjome susikabinę rankomis, ką tik užaugę, nežinojom, kokie sunkumai mūsų laukia prieš akis. Tai asmeninė istorija ir per ją perteikta šalies istorija. Tiesą sakant, filmas bus gana biografiškas. Tiksliau – autobiografiškas.

– Kada būtų galima tikėtis pamatyti šį jūsų darbą?

– Tai sunkus klausimas, nes istorinis filmas, nors ir ne gilios istorijos, reikalauja lėšų. Kaip pavyks jų gauti ir jas išnaudoti, visai neaišku.

15min.lt primena, kad prieš du dešimtmečius Kristijonas Vildžiūnas buvo kultinės lietuvių roko grupės „Šiaurės kryptis“ vokalistas. Kolektyvas išleido vienintelį albumą „Netiekto“. Siūlome pasiklausyti poros grupės kūrinių:

VIDEO: Šiaurės Kryptis - Geležinės Antys
VIDEO: Šiaurės Kryptis - Polka

K.Vildžiūno filmografija pagal Lietuvių filmų centro informaciją:

„Kai apkabinsiu tave“ (2010 m.) – Režisierius / Scenarijaus autorius
„Aš esi tu“ (2006 m.) – Režisierius / Scenarijaus autorius
„Nuomos sutartis“ (2002 m.) – Režisierius / Scenarijaus autorius
„9 vartų miestas“ (1999 m.) – Režisierius / Scenarijaus autorius / Montažas
„Biblioteka“ (1997 m.) – Režisierius / Scenarijaus autorius
„Likusios dienos“ (1995 m.) – Režisierius / Scenarijaus autorius

VIDEO: „Kai apkabinsiu tave“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“