Kai po sočių pietų kavinėje padavėja jai dar atneša šokoladinį ledų kokteilį, pagavusi mano žvilgsnį, Diana tarsteli: „Vieną mėnesį per metus leidžiu sau mėgautis tuo, ko negaliu leisti kitus vienuolika.“ Diana sako, kad sunku apsiprasti su prabanga turėti tiek daug laiko. Didelė dalis jo, deja, ištirpo Norvegijoje, kur ji vyko bandyti slidžių.
Ką tai reiškia?
Važiuojame į gamyklą, kurioje jos gaminamos, renkamės, bandome. Slidės slidėms nelygu – skiriasi kokybė. Iš kokių trisdešimt porų atsirenkame geriausiai slystančias.
Pripratote prie drausmingo gyvenimo?
Toks jis jau seniai. Nuolatinės kelionės, treniruotės, varžybos.
Dažnai skambinate tėvams į Ignaliną?
Aš toks žmogus, kad apie viską reikia pasišnekėti. Su tėčiu, kuris pats dirba treneriu, todėl mane labai gerai supranta. Turiu gerą palaikymo komandą: seserį, brolį, draugų.
Gyvenate ir treniruojatės Latvijoje…
Tai mitas. Žiemą Cėsyse būnu nei kiek ne daugiau nei Ignalinoje – nuolat važinėjame į varžybas, stovyklas. O vasaras, teisybė, daugiausia praleidžiu Latvijoje. Bet juk ten nėra mano namai – tik biatlono trasos, šaudykla, viešbutis, begalinė ramybė aplinkui…
Plačiau skaitykite naujausiame žurnalo „Laima“ numeryje
