Nors kelionė ir vyko po judviejų vestuvių, Bereniai jos nevadina povestuvine: „Mes neskirstome iki ir po vestuvių.“
Keliauti mėgstanti pora į šį nuotykį leidosi Sigitos iniciatyva. „Mintis keliauti į Italiją kilo žmonai. Aš ilgą laiką net nežinojau, kur mes keliausime. Žinojau, kad važiuosime, bet nežinojau, kur. Net buvo mintis, kad kelionės tikslą sužinosiu tik oro uoste. Bet turbūt mano brangiajai buvo per sunku paskutinėmis savaitėmis išlaikyti paslaptį ir likus dviem savaitėms iki kelionės išgavau iš jos kelionės tikslą“, – 15min pasakojo M.Berenis. Jo žmona prisipažino, kad Italija yra jos šalis: „Pati mylimiausia, pati gražiausia.“
Net ir daugybę kartų ten buvusi Sigita, ją norėjo išvysti dar kartą, o kartu ir Marijui parodyti tokią, kokią pati pažįsta. Apie šią kelionę jie svarstė jau seniai, tačiau nebuvo suplanavę kelionės per šalį traukiniais. Pradinė idėja buvusi nuskristi į vieną miestą, ten pabūti ir skristi namo.
Sigita pasakojo, kad per metus net penkis kartus nuvykdavo į Italiją. „Ten yra visko – nuo kalnų slidinėti, iki laukinių paplūdimių. Labai šaunūs žmonės, maistas skanus“, – teigė Sigita. Jai pritaria ir Marijus: „Italijoje visko labai daug ir Italija labai skirtinga, bet niekada nebūna nuobodi. Dar viena priežastis, kodėl buvo pasirinkta Italija – aš ten nė karto nesilankiau, man reikia kažkaip vytis žmoną, ji ten daugiau kaip 20 kartų buvo. Sigita buvo puiki gidė. Ji daugelyje vietų jau prieš tai buvo lankiusis ir žinojo, kur geriau eiti, kur ir ką geriau pamatyti, ką galima atidėti kitam kartui. O dar italų kalbos žinios. Tai buvo Italijos „demo versija“ žmogui, kuris niekad nebuvo Italijoje.“
Taigi, išvykos planavimas gulė ant Sigitos pečių, bet, kaip sakė Marijus, ji tai padarė nepriekaištingai: „Sigita yra labai gera kelionių organizatorė ir planuotoja, ji numato viską – prieš važiuodama žino dar kelis atsarginius planus, jei kas nutiktų ne taip, ji įdomiai išdalina maršrutus, jie nebūna per sunkūs fiziškai, būna laiko ir pailsėti, ir pamatyti.“
Turėdami vos kiek daugiau nei savaitę Italijoje Bereniai aplankė ne vieną miestą, traukiniais ir autobusais nuvažiavo beveik 900 kilometrų, pėsčiomis nuėjo 120. Nakvynei pora rinkosi ir viešbučius, italų namus ir net jachtą. Kodėl jie pasirinko tokią, dar gana neįprastą, nakvynės vietą? Galbūt ir paplaukiojo?
„Mes neburiuojame ir nemokame to daryti. Pirmąkart nakvynę jachtoje išbandėme Prancūzijoje, Provanse. Tai buvo Martigo miestelis. Ir dabar, kai pamatėme, kad galima išsinuomoti nakvynei jachtą, nusprendėme tai ir padaryti. Tai normali, plaukiojanti jachta, tik ji prišvartuota jachtklube, marinoje“, – pasakojo Marijus. Tris naktis jachtoje praleidusi pora, nors jau patyrusi, ką reiškia miegoti siūbuojančiose lovose, šį kartą susidūrė su keliais iššūkiais. Berenių išsinuomota jachta buvo prišvartuota ne ramioje prieplaukoje, o galu į jūrą.
„Visas valteles gerokai supo, nes buvo vėjo. Net pereiti liepteliu į laivą buvo iššūkis. Tačiau trečią dieną tuo tilteliu jau šokinėjau kaip liaunas briedis, nors iš pradžių galvojau, kad kurį kartą tikrai vošiuos žemyn į vandenį. Kitas dalykas – pabuvus valtyje ir išlipus į krantą – krante supa. Mes dar dvi dienas jutome, kad mus siūbuoja – duše užsimerki ir atrodo, kad aplink tave viskas sukasi. Sausumoje po to keista būna. Žinoma, gyvenimas valtyje turi savų ypatybių: nėra interneto, nėra dušo, jis toliau, krante, viską reikia daug atidžiau ir lėčiau daryti, nes galima trenktis galva į lyną, burę, stiebą“, – prisiminęs išbandymus juokėsi Marijus.
Nors ir viską, regis, galima suplanuoti, tačiau kai kurios netikėtos smulkmenos gali sukelti nuostabą ar tapti smagia kelionės istorija.
„Mes, lietuviai, esame įpratę, kad viskas būtų kaip numatyta. Mūsų valties šeimininkas parašė, kad trumpam išvyksta į Monte Karlą, bet mus pasitiks jo draugės Sabrina su Eva, kurios viską aprodys. Susisiekėm, susitikom su tomis draugėmis, kurios nelabai kalbėjo angliškai. Moterys parodė mums jachtą, jų klausiu, o kaip reikės užrakinti jachtą? Jos man atsako, kad jachtos šeimininkas Karmelo valties nerakina. Kai pasakėme, kad mes turime daug asmeninių daiktų ir norime juos saugiai užrakinti jachtoje, jos tada iš kažkur ištraukė spyną, pasakė, kad ją užkabinsime ir bus gerai“, – pasakojo Marijus. Jis pastebėjo, kad italų pasitikėjimas žmonėmis tikrai stebino.
Tos draugės lietuviams turėjo padėti rasti ir... dušą. Jachtos savininkas Karmelo Bereniams žinute pranešė, kad dušas turi būti marinoje. Porai teko leistis į jo paieškas. Sutiktas italas sunkiai kalbėjo angliškai, todėl jis paprašė savo draugo, kad šis padėtų. Pasirodo, dušai, kuriais Bereniai galėjo naudotis, buvo futbolo stadiono patalpose, kurių raktas paslepiamas elektros skydinės dėžutėje, vos užsukamoje vielute.
Prisiliesti prie Italijos
Kadangi Bereniai pasirinko tiesiog pervažiuoti Italiją iš šiaurės į pietus, jų kelionėje netrūko ir turistų numintų miestų, ir mažų miestelių, kuriuose karštakraujai italai verda savo sultyse. Atvyko į Bergamą, nakvojo Milane, tada vyko į pakrantę, Speciją, kur praleido tris dienas. Vėliau patraukė į Romą ir Neapolį. „Mes turėjome kelis „nakvyninius“ taškus, juos visus ir aplinkines vietas pervažiavome kiek galėjome, kiek užteko laiko, kiek užteko jėgų ir noro, tiek ir pamatėme“, – 15min pasakojo Marijus.
Tad kokia ta Italija pirmą kartą ten viešėjusio Marijaus akimis? „Pamačiau, kokia skirtinga gali būti šalis. Roma nuo Specijos (La Spezia) pakrantės skiriasi kaip diena ir naktis. Roma nuo Neapolio skiriasi kaip diena ir naktis viskuo – kainomis, žmonėmis, architektūra, tvarka, gyvensena, netgi kalbėjimo maniera. Tai didelė šalis ir labai skirtinga, joje visko labai daug“, – sakė jis.
Pasak Marijaus, jam didžiausią įspūdį paliko Neapolio miestas. „Man keli draugai sakė, kad Neapolis – nieko gero, purvina, nusikalstamumas aukščiausias, ten nelabai yra kas veikti. O Pompėjoje, Sorente – ten jau faina. O man atvirkščiai – aš labai patogiai Neapolyje jaučiausi. Man jis labai jaukus su visomis savo apšnerkštomis, bet beprotiškai jaukiomis, gatvelėmis. Taip, ten buvo gatvių, kuriose matėme visiškai išrinktus automobilius. Motoroleriai pririšti penkiomis grandinėmis prie stulpų. Bet ten nėra tokio nusikalstamumo, kad būtų pavojinga vaikštinėti vakare. Jei ką nors ne vietoje palikai, jie paims, bet tai nėra banditizmas“, – kelionės prisiminimus pasakojo Marijus.
Sigita norėjo pasivaikščioti kalnų keliukais Činkve Terės pakrantėje, todėl kėlėsi anksti ir viena leidosi į kelią. Tai buvo vienintelis kartas, kai jiedu buvo atskirai – visus kitus objektus Bereniai aplankė kartu.
Net pervažiavęs visą Italiją Marijus dar negali sakyti, kad matė ją visą. Jam nesuprantami ir žmonių, kurie lankėsi tik viename kažkurios šalies mieste, samprotavimai, kad jie po vienos išvykos jau pažįsta valstybę.
„Domiuosi skirtingų šalių kultūromis. Man įdomiausia – patirti, pajusti šalį, kad ir trumpai ten viešint, pabandyti pajusti tikrą šalies kvėpavimą. Yra turistinis fasadas, ir yra tai, kuo žmonės gyvena – tokie dalykai įdomiausi. Man paliko įspūdį būtent Italijos dvilypiškumas – daug visko skirtingo. Niekada negalima apie šalį spręsti pagal vieną miestą arba pagal vieną aplankytą vietą, maršrutą. Net vienos kelionės metu tu gali pamatyti daug skirtingų vienos šalies veidų. Mes net apie Lietuvą kažko labai apibendrinančio negalime pasakyti. Vilnius yra Vilnius, o Žiežmariai yra Žiežmariai ir ten viskas kitaip“, – teigė jis, Marijui pritarė ir žmona Sigita.
Ne tik miestai ar gamta įsiminė Bereniams. Marijus teigė, kad nors ir žinojo, kad italai daug kalba, bet kad tiek daug – tikrai ne.
„Jų šnekėjimas su bet kuo, su pažįstamais, nepažįstamais, su kaimynais, traukiny, autobuse, prie parduotuvės – visą laiką yra kažkoks bendravimas. Ir jis visiškai kitokios kokybės negu Lietuvoje. Valgymas atsidarius duris į gatvę ir bendravimas garsiai prie visų. Tai rodo, kad žmonės nesigėdija savo buities, to, kaip jie gyvena ir kas jie yra“, – greitakalbe bėrė muzikantas. Marijus sakė, kad jis greitai išmoksta gerai tarti kelis žodžius ir tada visi galvoja, kad jis kalba itališkai.
„Vietiniai pradeda su manimi itališkai kalbėti, o aš nieko nesuprantu. Aš iš karto išmokau vieną frazę „so solo poche parole in italiano“ – moku kelis žodžius itališkai“, – kol kas jis sakosi neturintis tikslo išmokti italų kalbos, tačiau galbūt ateityje ir mokysis.
Pasak Berenių, yra šalių, kuriose užtenka pabūti porą valandų ir norisi ten vėl grįžti. Nebūtina ten praleisti nei aštuonių dienų, nei trijų. O būna šalių, į kurias atvažiuoji ir kažkas nesutampa – tavo ir tos šalies biolaukai, nenori grįžti. Yra skirtingi traukos lygiai – grįžti ar negrįžti. Marijus pritaria Sigitai, sakydamas, kad norėtų metus praleisti Italijoje: „Pagyventi tokiame kaime, kaip kad mes gyvenome Fezzano kaimelyje. Pilnai įsivažiuoti į tą gyvenimo ritmą ir truputėlį pabūti vietiniu. Mes nuolatos apie tai galvojame. Kuo reiktų užsiimti, jei persikeltume ten gyventi. Bet būdami svajingi, esame ir gana racionalūs žmonės.“
Maistas ir dar šis tas apie Italiją
Daugeliui Italija asocijuojasi su picomis, karštakošiais italais ir gera kava. Grįžę iš Italijos Bereniai jau pasigedo skanaus maisto ir tikrai geros kavos, mat, pasak jų, Lietuvoje sunku rasti skanios kavos – čia verdamas gėrimas jiems per rūgštus. Marijus prisipažino, kad pirmas pirkinys grįžus iš Italijos buvo espreso kavinukas.
O itališkas maistas vis dar neužmirštamas. „Italijoje yra daug picos rūšių, priklausomai nuo regiono, ir net nuo picerijos, kurioje apsilankysi. Skaniausi makaronai buvo tratorijoje pas dieduką. Yra tokie šeimyniniai restoranėliai, viduje stovi plastmasiniai baldai, tame pačiame kambaryje ar už sienos – atvira virtuvė. Diedukas tave aptarnauja, jo močiutė daro tau pastą, sūnus prie baro dar kažką daro. Jautiesi tarsi užėjęs pas žmogų į butą pavalgyti“, – teigė Marijus.
Kiekviena kelionė pasiūlo tam tikrų iššūkių ir leidžia atsiskleisti kelionės kompanionui.
„Prieš tai vykusių kelionių metu Sigita mane stengdavosi fiziškai pribaigti. Turėdavau nueiti didelius atstumus per karštį ir ji žiūrėdavo, kada aš prisibaigsiu. Ne paslaptis, kad aš su sportu nedraugavau didesnę dalį gyvenimo. Ir tik neseniai pradėjau sportuoti. Ir jai vis nepavykdavo manęs pribaigti. Šios kelionės metu buvo tokia diena, kai į Sigitą kreipiausi mergautine pavarde, sakau, Sigita Garbauskaite, tu gali džiaugtis – tu mane pribaigei. Tai jai turėjo būti naujiena apie mane. Kitą dieną einant aš dar labiau buvau negyvas ir ji sako: tu jau nebebėk, nes, Mariau Bereni, tu mane irgi jau pribaigei. Mes vienas kitą pribaigėme fizine prasme, buvome pasiryžę labai daug nueiti“, – juokėsi prisiminęs Marijus. Jiedu per dieną įprastai nueidavo 16 kilometrų.
Marijus Berenis prisipažino, kad žmona Sigita jį išmokė labai gero dalyko, kuris praverčia keliaujant: „Prieš kelionę reikia sugalvoti tris dalykus, kurių tu nori jos metu. Tik tris. Jie gali būti visiškai paprasti, o tai, kas nutinka virš plano – bonusai. Jie gali būti, gali nebūti. Nereikia sau prisigalvoti, prisisvajoti arba prisižadėti, geriau užsibrėžti sau mažiau tikslų, bet viskas, ką padarai daugiau, nei suplanuota – bonusas tau. Pavyzdžiui, skridome keturioms dienoms į Maltą, mano trys dalykai buvo – pasimaudyti, pavalgyti žuvies ir pavaikščioti Valetoje.“
Marijaus kelionės į Italiją „Top 3“ buvo – suvalgyti risotą, išsimaudyti ir pamatyti Koliziejų, Sigitos – suvalgyti austrių, ryte pereiti kalnų keliukais Činkve Terės pakrantėje ir parodyti vyrui, kuo jai patinka Italija.
TAIP PAT SKAITYKITE: Marijus Berenis susituokė su Sigita Grabauskaite: „Mielai būtume santuoką registravę online“
