Bazės vedėja su „Primos“ cigarete...
O gal tai bus „Kazbeko“ rūkalai (juokiasi)... Vaidmuo – nedidelis, bet man smagu, kad dainuosiu su keliais savo studentais, talentingais jaunais atlikėjais. Ir apskritai man mažų vaidmenų nėra. Aš galiu į sceną išeiti ir tik grindų pašluoti.
„Man rimtos operos solistės statusas neleidžia tokiame projekte vaidinti...“ – sakytų kita primadona.
Yra tokių nuomonių. Net iš studentų girdžiu: „Dėstytoja, jūs negalite tokio vaidmens dainuoti...“ Bet aš – tikra artistė.
„Bohemiečių“ spektaklius daug kas vadina popmenu, nes jie supopuliarinti, pritaikyti plačiosioms masėms, šiems laikams.
Nepasakyčiau. Kaip gali supopsinti „Verterį“ ar „Bohemą“? Taip, galbūt scena nėra labai tinkama tikrai operai. Kita vertus, artistai – labai arti žiūrovų. Man pačiai tokie spektakliai patinka: kai veiksmas vyksta per pusmetrį nuo tavęs, jautiesi dalyvis. Gražūs kostiumai, scenografija ir rimti, gabūs dainininkai, kurie savo darbą atlieka atsakingai. Jokio kičo ar popso čia nematau.
Jūs į tiek personažų esate persikūnijusi. Ar naujas vaidmuo jus dar gali nustebinti?
Vien nuo to, kaip laikysi „Kazbeko“ cigaretę, gali daug priklausyti... Kiekvieną vaidmenį aš pradedu iš naujo. Neseniai teatre „Figaro vedybas“ statė ispanų režisierius: potyris nuostabus, tikra ispanščina. O kai dainavau kituose pastatymuose, dominavo visai kiti dalykai. Kiekvienas vaidmuo atneša vis naujų potyrių. Ir pats turi pamiršti, kiek, kur, ką jau sudainavai. Ateini švarus kaip krištolas ir pradedi iš naujo. Ko gero, visa, kas gražiausia, didžiausia, esu sudainavusi. Daug moterų gyvenimų esu išgyvenusi.
Ką iš jų pasiimdavote?
Manau, kad greičiau joms dalelę savęs atiduodavau. Juk natose nieko nėra – brūkšneliai ir rutuliukai. Gyvybę joms turi suteikti artistas. Įkvepi oro, balsas suskamba, ir tu atgaivini kiekvieną natą. Per jas atgyja ir tavo personažas. Įsivaizduokite, kompozitorius kadaise rašė tą kūrinį konkrečiam dainininkui – kokiai nors to meto divai. Muziką, natas, ritmą jis pakrovė galinga energija. Galbūt aš visai nesu ledi Makbet, bet muzika – tokia energiškai stipri, kad išprovokuoja daugybę savybių, kurių nė nesitikėjau turinti. Taip ir sukuri personažą: iš muzikinio audinio, iš savo balso, proto, temperamento. Toska, kenčianti Liza arba Salomėja... Kaskart ieškau, kaip tas moteris pateisinti, o ne smerkti, kaip tai darys visi kiti. Tas moteris kasi iš vidinių savo klodų.
Daugelio požiūriu operos dainininkai yra veltėdžiai. O aš manau, kad turėtų būti didesnė pagarba šiai labai sunkiai profesijai. Ateikite, pastovėkite šalia ir pažiūrėkite, koks mūsų kūnas, kai dainuojame, kiek jėgos reikia, kad perneštume garsą ir energiją per sceną, orkestro duobę... Kiek daug turi būti mažame žmoguje!
Daugelio požiūriu operos dainininkai yra veltėdžiai. O aš manau, kad turėtų būti didesnė pagarba šiai labai sunkiai profesijai. Ateikite, pastovėkite šalia ir pažiūrėkite, koks mūsų kūnas, kai dainuojame, kiek jėgos reikia, kad perneštume garsą ir energiją per sceną, orkestro duobę...
Po spektaklių turėtumėte būti labai išsekusi. Ko norisi grįžus namo?
Esi išsekęs, nes viską atidavęs, bet ir apsivalęs, lengvas. Nepaprastų jausmų išgyveni scenoje: pavyzdžiui, guli miręs, o angelų choras tau gieda. Tarsi į kitą dimensiją patenki. O kai viskas baigiasi, jautiesi lyg po meditacijos ar jogos. Iškart miegoti neišeina, žvilgsnis dar ilgai kažkur klajoja. Už poros valandų imi rimti, tik ryte pabundi visiškai atsigavęs.
Prieš darbą nieko nevalgau. Dainuojant skrandis irgi aktyviai dalyvauja, todėl turi būti apytuštis. O po dainavimo – duok viską. Bet laikausi, nes nemėgstu aptukimo. Jeigu dirbi scenoje, turi mikliau judėti. Manau, kad blogas tonas – apaugti nereikalingais taukais. Scenoje labai išryškėja viskas, ko per daug. Tikriausiai aš esu savo profesijos auka...
Jaunieji operos atlikėjai save prižiūri. Bet seniau lyg ir nebuvo mados rūpintis kūno formomis.
Toks mentalitetas buvo... Ir žmonės buvo pripratę: jeigu operos solistas – būtinai didelis, stambus.
Sakydavo: kad turėtų iš ko išdainuoti...
Būtent. Bet dainavimas – ne iš stambumo. Dvidešimt pirmo amžiaus operos – labai aktyvios, nebe statiškos. Todėl ir dainininko formos turi būti kitokios. Žinau, kad „Covent Garden“ teatre buvo atsisakyta puikios dainininkės vien dėl to, kad ji labai stambi. Po šio incidento moteris nusprendė radikaliai keisti išvaizdą – kad turėtų galimybę daugiau dainuoti. Ta pati Maria Callas: nors jaunystėje buvo vadinama labai negražia moterimi, dėl scenos iš apvalainos moteriškės susikūrė formas, kurios jai netrukdytų vaidinti „Toskoje“ ar „Traviatoje“.
Kita vertus, nereikia kelti isterijos dėl to svorio: tai – kiekvieno asmeninis reikalas. Net jeigu būčiau stambi, turbūt nepataikaučiau madai ir režisieriams. Bet esu smulkių kaulų, todėl man nesunku taip atrodyti. Scenoje nebent vagnerinės – stambios, masyvios – moteriškės negalėčiau įkūnyti. Atrodyčiau juokingai. O kai turi vidutinę figūrą, tavo, kaip atlikėjos, galimybės gana plačios. Gali vaidinti viską – nuo tarnaitės iki karalienės.
Ar operos pasaulyje konkurencija didelė? Jautriai į ją reaguojate?
Tame pačiame teatre išgyvenau dvidešimt penkerius metus, vadinasi, per daug nesigilinu į tas konkurencijas. Visi dirba savo darbą, yra aktyvūs, kūrybingi, draugiški. Aš gyvenu ne pagal konkurencijos principą.
O jeigu klausiate apie alsavimą į nugarą ir nuolatinę paskatą tobulėti, manau, tai aktualiau Vakarų muzikos rinkoje.
Turėjote ne vieną galimybę dirbti ir gyventi užsienyje. Kodėl likote Lietuvoje?
Tokie dalykai nuo kiekvieno žmogaus priklauso. Turėjau galimybę dirbti Amerikoje. Ir ne bet kur, o Čikagos teatre „Lyric Opera“. Ir Vokietijoje... Taip, kolegos mane durnino, sakė, darau didžiausią nesąmonę, kad neišvažiuoju. Bet aš likau Lietuvoje. Gal čia suveikė ambicijos: jeigu išvažiuoji į Vakarus, priklausai jiems ir gyveni pagal jų taisykles. O man Vakarų mentalitetas netinka. Geriausia – Lietuvoje. Nors kartais, žiūrėk, savi tave laiko antrarūšiu, nes nedainuoji „La Scala“ ar „Metropolitan Opera“...
Neįsižeiskite, bet gal nevažiavote todėl, kad nepasitikite savo jėgomis?
Atvirkščiai, būtent iš Amerikos parsivežiau svarbų apdovanojimą, todėl kaip tik buvau išdidi ir neturėjau jokio pagrindo nepasitikėti savimi. Matyt, vis dėlto kaltos ambicijos ir išdidumas: nepriklausyti niekam. Kad joks amerikietis man nepasakytų: „Žinote, dainuojate jūs neblogai, bet reikėtų... tą jūsų profilį patvarkyti... ir krūtinę padidinti...“ Negaliu paklusti tokiems dalykams.
O Lietuvoje niekada neturėjote rūpesčių dėl netipiškų bruožų?
Ryškūs bruožai scenoje man niekada netrukdė. Režisierė Vlada Mikštaitė yra sakiusi: „O, kad man kas duotų tavo profilį! Niekada nedrįsk nieko blogo apie save galvoti.“ Namie tu pats sau šeimininkas, o užsienyje pasirašęs kontraktą tampi įkaitas ir priklausai vadybininkams, teatrui. Nepakęsčiau, jeigu kas bandytų mane valdyti. Nepakęsčiau kvailų, beverčių reikalavimų, dėl kurių galėčiau prarasti save.
Kad joks amerikietis man nepasakytų: „Žinote, dainuojate jūs neblogai, bet reikėtų... tą jūsų profilį patvarkyti... ir krūtinę padidinti...“ Negaliu paklusti tokiems dalykams.
Kiek Lietuvoje jus laikė šeima? Juk jūs – viena iš nedaugelio muzikos pasaulio atstovių, galinčių pasigirti tvirta šeima. Jūsų santuokai jau...
...dvidešimt šešeri metai.
Menas – pagrįstas egoizmu, visada galvoji tik apie save. Bet mano šeimoje niekas net nejaučia, kad esu dainininkė. Niekada savęs nesaugojau ir nelaikiau ypatinga, nereikalavau, kad šeimos nariai į mane taip žiūrėtų: „O, ji gi dainininkė!.. Reikia netriukšmauti... jai juk vakare spektaklis...“ Spektaklio dieną aš namie išplaunu langus, jeigu man to norisi. Arba ką nors niūniuodama nušveičiu grindis. „Gink Dieve, negalima jos kalbinti, nes jai reikia tylėti prieš spektaklį...“ Kaip tik – per dieną išsiplepu ir dar vakare „Traviatoje“ sudainuoju.
Negalima atsieti meno nuo gyvenimo. Nenoriu, kad aplinkiniai kentėtų dėl mano susireikšminimo. Prisimenu, vienas kolega skundėsi: „Man jau seniai reikėjo paminklą pastatyti, nes su dainininke gyvenu...“ Baisu! Nenoriu, kad mano vyras taip apie mane kalbėtų! Kad kentėtų gyvendamas su manimi. Namiškiai organiškai įjungti į mano profesiją, gyvenimo būdą, viską žino ir nežymiai dalyvauja, bet pirštų galais nevaikšto. Mes kartu ir slidinėti išsiruošiame, ir dviračiais pasivažinėjame, ir po mišką palakstome.
Girdėjau, kad jūsų vyras, pianistas Jurgis Karnavičius, galima sakyti, orientacinio sporto profesionalas.
Taip, jis rimtai tuo užsiima. Vieną sezoną ir aš su juo visose, atrodo, trisdešimt šešeriose, varžybose dalyvavau. Gauni žemėlapį su išdėliotais punktais ir turi rasti kelius, kaip juos visus pasiekti. Ir kuo greičiau.
Pačiai buvo įdomu ar stengėtės dėl vyro?
Jeigu yra normali šeima, turi žinoti, kuo gyvena tavo antroji pusė. Kitaip vieną dieną pradėsi nebesuprasti. Tada ir tolerancija atsiranda, ir supratimas, ir žmoniškas požiūris į profesiją. „Kur tu trenksiesi?.. nerimta... geriau vinį įkaltum ar naujas grindis išklotum...“ – gali burbėti. Bet kai pats pereini tas trasas, pagyveni kito žmogaus užsiėmimais, daug ką pateisini ir supranti.
Jūsų profesijos žmonės paprastai antrąją pusę pasirenka iš savo aplinkos, nes nėra laiko kitur dairytis ir pažindintis... Kaip susipažinote judu?
Nelabai aš ir dairiausi. Pažintis įvyko tuometinėje konservatorijoje. Aš – studentė, Jurgis – studentas ir konservatorijos rektoriaus sūnus. Kaip jo nepastebėsi... O kad jis mane pastebėjo, čia jau keisčiau... Pasakojo, kad išgirdo mane viename koncerte dainuojančią: buvo labai blogai (nes viena kita nešvari nata praslydo), bet kartu – ir labai gerai...
Svajojote apie šeimą ar ketinote atsidėti tik muzikai?
Jokios šeimos! Trejus su puse metų varinėjau žmogų nuo savęs! Stengiausi dėmesį skirti tik balsui, profesijai. Be to, jis – rektoriaus sūnus, tų panelių pilna aplinkui... O aš – charakterinė, ir būdas mano neeilinis. „Prikibo čia... – net įsižeidusi buvau. – Gal tyčiojasi?..“ Po kelių mėnesių jau žinojau, kad tai – mano žmogus. Pasąmonėje buvau įsimylėjusi, tik neleidau sau jausti. Vis tas mano užsispyrimas... Bet kai jau tikras jausmas pagauna, nebesugebi priešintis. Nušluoja visus tavo įsitikinimus dėl viengungystės, visus planus...
Su vyru užauginote dukrą. Ar gimusi muzikų šeimoje su muzika ji turi ką nors bendra?
Dukra nelabai nori, kad apie ją kalbėčiau. Ji sugėrė labai daug ir mūsų su tėčiu, ir senelių, prosenelių savybių. Kada nors iš viso to mišinio išeis visai neblogas dalykas (juokiasi).
