Krikštynų diena pasirinkta neatsitiktinai – prieš trejus metus, rugpjūčio 9-ąją, jiedu susižadėjo, po metų tą pačią dieną jiedu prisiekė vienas kitam amžiną meilę, o dar po metų, tik rugpjūčio 10-ąją, gimė jų didžiausia laimė – pirmagimis Žakas.
Ir Žaką šventino tėvus į vedybinį gyvenimą išlydėjęs Algirdas Toliatas. Tik ceremonijos bažnyčioje, kur susituokė tėvai, dėl užimtumo surengti nepavyko, todėl pasirinkta kita – Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia.
„Tokie jau mes esame – mėgstame simbolius“, – kalbėdamas su 15min nusijuokia Žygimantas.
Šį kartą pasiruošimas krikštynų ceremonijai buvo kiek ramesnis. Kūrybiškumo ir fantazijos nestokojanti pora pati pasirūpino savo vestuvėmis, nesamdė jokių planuotojų ar floristų. Gi, kaip patys sako, šią dieną svarbiausia tikrai ne tai. Krikštynos jiems ne tik diena, kai gali susirinkti artimieji, proga surengti dar vieną šventę, o vaiko naujo gyvenimo pradžia.
„Žinau, kad šiuolaikinės poros dažnai galvoja, kam tai svarbu, tačiau mes galvojame kitaip. Kai santuoka sutvirtinta prieš Dievą, ypatingoje atmosferoje, kitaip vertinti ir duotus įžadus. Tad norėjome, kad ir Žako perėjimas į vaikystę prasidėtų didingai“, – sako Ž.Gečas.
Daug uoliau jie galvojo, kam gi suteikti išties svarbias krikšto tėvų pareigas, bet galiausiai suprato, kad kraujo ryšys yra nepamainomas. Taip jų pirmagimio tėvais tapo Anželos sesė Aliona ir Žygimanto brolis Arminas.
Svarbiu simboliu krikštynų dieną tapo ir parinktas krikšto vardas.
„Galvodami apie jį grįžome prisiminimais į tas dienas, kai rinkome sūnaus vardą. Tuomet turėjome kelis pasirinkimus, o dabar panaudojome antrąjį“,– šypteli Žygimantas.
Krikštynų akimirkos – galerijoje:
Sūnui suteiktas Danieliaus vardas, o jis Ž.Gečui – ypatingas svarbus. Tai – jo amžinatilsį senelio vardas, kuris iškeliavo kelios dienos po Žako gimimo.
Dar prieš krikštynų dieną kalbant su Ž.Geču ir pajuokavus, kad krikštynos mažiesiems nėra jau tokia lengva ceremonija, tėtis patikino, kad jų sūnus krikštynas atlaikys kaip tikras vyras.
„Jis dėl tokių dalykų nesigraudena. Net kai ima jam iš rankos kraują, jis tiesiog žiūri į daktarą ir šypsosi. Verkia tik tada, kai kai jausmai užplūsta“, – juokiasi Žygis.
Šventės kaltininko įvaizdžiu rūpinosi mama, o dėl apdaro Anželai teko nemažai pasistengti. Vis dėlto jie sutiko, kad šią dieną svarbiausia puoštis šviesiai, o smulkios detalės ne tokios jau svarbios.
Tiesa, Žako tėtis Žygis šventės dieną pateikė siurprizą. Mažojo tėvai, kaip ir vestuvių dieną, rengėsi išskirtiniais, bohemiško stiliaus apdarais, bet šį kartą tiek Žygis, tiek krikšto tėčiu tapęs jo brolis nusprendė puoštis kone identiškai.
„Žinoma, viską palikau paskutinei sekundei, bet džiaugiuosi, kad mūsų staigmena išdegė. Svarbiausia, nenorėjome savęs įpareigoti aprangoje“, – priduria Žygimantas.
Ir nors dėl įvairių aplinkybių šventės dieną negalėjo dalyvauti visi artimieji, tačiau, kaip juokiasi Žygis, svarbiausi žmonės buvo šalia. Žakas tapo neišskiriama siela skirtingose Anželos ir Žygio draugų kompanijose, kur daugelis jau turi mažų vaikų, tad, kaip juokiasi tėtis, svarbiausia, kad dalyvavo visa „Žako chebra“.
Po ceremonijos šventė persikels į Kauno rajone esančią sodybą gamtos apsuptyje, kur planuojama daug smagių žaidimų, atrakcijų. Šventės metu neabejotinai skambės ir sūnui skirta „Lopšinė“.
O kalbėdamas apie prabėgusius metus, Ž.Gečas sako, kad iki šiol sunku patikėti, kaip greitai jie praskriejo, o apsakyti laimei neužtektų ir kelių dienų.
„Jų neturiu su kuo palyginti – tai ir neapsakomos laimės, ir naujų patirčių kupini metai. Nuo pirmos šypsenos, kai bėga ašaros bežiūrint į jį, nuo pirmo piršto suspaudimo, nuo pirmo atšliaužimo pas tave ar ištarto „tete“. Tai yra tiesiog neapsakomai nuostabu.
Pasaka, dėl kurios galėčiau paaukoti visą savo laiką. Jis dabar yra tokiame laikotarpyje, kai norisi stebėti kiekvieną mažiausią momentą, nes žinai, kad to daugiau nebebus“, – šypteli Ž.Gečas.
