Ir kas galėtų pamanyti?.. O aš įsivaizdavau, kad tu – padauža nuo mažumės: vaikystėje buvai išdykėlė, užaugusi kreti išdaigas, todėl ir – Bandita?
Vaikystėje buvau gera mergaitė. Auklėtoja net sakydavo: „Tau reikėtų tapti teisėja...“ Užaugau Pakruojyje, puikiai sutariau su visais kaimynais. Gerai mokiausi, nes, tiesą sakant, neturėjau kitos išeities: abu tėvai buvo mokytojai, mudvi su seserimi jie auklėjo nepriekaištingai. Anksti supratau, kad gyvenime niekas už dyką nedalijama. Jei labai įsigeisdavau kokio daikto, ne kaprizingai reikalaudavau jį nupirkti, o stengdavausi užsidirbti pati: prižiūrėdavau kaimynų vaikus, valydavau tėčio batus, rašydavau jam formules...
Pamenu, paauglystėje susiruošiau važiuoti į Dainų šventę ir baisiai užsimaniau mažos kuprinytės, kokias tuo metu nešiojo visos stilingos panelės. Bet pinigų neturiu, o šventė jau ant nosies, – ką daryti, kur jų gauti?.. Tąkart niekaip nebūčiau spėjusi užsidirbti, bet mane išgelbėjo klaipėdietė krikšto mama. Pakruojis ir Klaipėda – kaip Lietuva ir Niujorkas: visos mados pirmiausia atsirasdavo uoste. Ji atsiuntė siuntinį, atplėšiau – o ten išsvajota kuprinytė, vidun įdėtas ananasas, ir ji visa kvepia tuo ananasu... Tai buvo geriausia dovana mano gyvenime.
Kodėl tu, meniška ir kūrybinga asmenybė, studijoms pasirinkai nuobodoką vadybą? O gal ji buvo visai nenuobodi?..
Mokiausi matematikos, fizikos, chemijos, o dvyliktoje klasėje staiga susigriebiau: gal man labiau tiktų žurnalistika?.. Bet jau buvo per vėlu. Iš matematikos egzamino gavau 92 procentus: įstoti į populiariausią specialybę – ekonomiką – tiek neužteko, o įstaigų vadybos specialybei Vilniaus Gedimino technikos universitete buvo kaip tik. Pripažįstu, man tai neskambėjo kietai... Universitetas taip ir liko tik tarp kitko: nuo antro kurso pradėjau dirbti, užsiėmiau įdomesniais dalykais, ateidavau tik į atsiskaitymus.
Universitetui ačiū tik už tai, kad tave atvežė į sostinę?
Visada sakau, kad aš įstojau ne į universitetą, o į Vilnių. Sostinė mane įsileido labai sklandžiai: nereikėjo įveikti jokių barjerų. Pakruojo akcentas – labai kaimietiškas, bet aš jo neturėjau: tėvai namuose leido šnekėti ne pakruojietiškai, o tik gražia literatūrine kalba, taigi neprireikė persilaužti. Iškart prasidėjo studentiški renginiai, atsirado daug draugų...
Baigusi pirmą kursą, grįžau į Pakruojį praleisti vasaros. Įsikalbėjome su tėčiu, ir jis tarsi davė suprasti, kad yra nusivylęs mano pasirinkimu, kad iš manęs daugiau tikėjosi. Labai susinervinau: na, pagalvojau, aš jums dar įrodysiu!.. Tą pačią dieną susikroviau daiktus, grįžau į Vilnių ir susiradau darbą „Akropolio“ parduotuvėje, o po pusės metų išvažiavau į Angliją.
Kas ten nuviliojo? Įdomi nežinomybė? Pinigai?
Vaikinas, su kuriuo tuo metu rimtai draugavau: „Pasiimkime akademinių atostogų ir išvažiuokime – užsidirbsime pinigų.“ Neturėjau supratimo, kam man tie pinigai, bet susiviliojau galimybe pakeliauti – iki tol važinėdavau tik į Daniją, kur gyvena sesuo. Anglijoje pusę metų skyniau pomidorus: nekenčiau to darbo, bet vis tiek stengiausi, lenktyniaudavau su lenkais, kuris pirmesnis daugiau priskins, – ir, aišku, laimėdavau, nes man būtina laimėti... Maniau, niekada gyvenime nebevalgysiu pomidorų, bet valgau – matyt, tai daržovė, kuri negali atsibosti.
Ten gąsdino ir vienatvė: dirbi svetimos šalies kaime, aplink nėra jokio artimo žmogaus, tik vaikinas. Jei su juo susipyksti – ir lieki viena kaip pirštas... Bet tas etapas visgi išėjo į gera, nes pradėjau gaminti valgį, tapau šeimyniška, labai suaugau. O tada paskambino draugas ir pasiūlė pasiieškoti darbo Londono baruose: jau kitą dieną tapau padavėja viešbutyje Londono centre.
Londonas tau atvėrė akis?
Londonas mane apskritai atvėrė visomis prasmėmis. Sekmadieniai ir pirmadieniai būdavo laisvi: nusipirkau iPod’ą, iš pradžių važinėdavau metro, paskui nusprendžiau, kad noriu pažinti miestą, ir ėmiau važinėti autobusais. Lankiausi turguose, atradau mėgstamus rajonus, butikus, mažus dizainerius – iki šiol tebeturiu prisivežusi įdomių daiktų. Smagiai gyvenome su lietuviais draugais, bet nebuvome atsiskyrėliai, bendraujantys tik tarpusavyje ir rusų parduotuvėse perkantys juodą duoną, – ne, įsiliejome į tenykštį gyvenimą. Net svajojome, kad užsidirbę pinigų stosime kur nors studijuoti ir liksime.
Bet po metų taip užspaudė Lietuvos ilgesys, kad susidėjome daiktus ir grįžome namo. Visi kartu apsigyvenome Vilniaus centre, išsinuomojome butą per tris aukštus, aš grįžau į universitetą. Pusmetį nedirbau – turėjau susitaupiusi pinigų, o paskui nudrožiau į MTV vedėjų atranką.
Iki tol buvai ištikima MTV žiūrovė?
Nepasakyčiau – Pakruojyje mes net kabelinės neturėjome, matydavau MTV tik pas pusseserę Klaipėdoje. Bet kažkaip įsivaizdavau, kaip tas darbas turėtų atrodyti. Pirmiausia teko užpildyti anketą su suktomis užduotimis: „Kokį klausimą užduotum Madonnai?“ ir panašiai.
Kokį klausimą užduotum Madonnai?
Anglijoje jau buvau prisigaudžiusi visokių fintų, supratau, kad niekur paprastai nepraeisi – reikia šiek tiek pašokiruoti, kad į tavo anketą bent pažvelgtų. Taigi mano klausimas Madonnai buvo toks: „Kaip manote, ar Barbė yra kekšė?“ Gal jo iš tiesų ir neužduočiau, bet į kitą turą mane pakvietė. Finalas vyko Palangoje, mūsų susirinko gal dešimt: Jurga Jurkutė, Ugnė Skonsmanaitė, Laura iš „The Lovers“, Tomas Sinickis... Labai norėjau ir tikėjau, bet... darbo negavau.
Pamenu, avėjau baltus aukštakulnius, kurių kulniukai buvo aptraukti geltona taškuota oda. Naktį visa pikta einu prie jūros, pusseserė telefonu guodžia, kad viskas bus gerai, o aš verkiu, viską skauda, mano bateliai sminga tarp tilto lentų, odos užsiraito... Pamaniau: „Atia ir batams, ir mano karjerai.“ Tada buvo labai liūdna, bet netrukus atsirado radijas.
Kas tau pasiūlė dirbti radijuje?
Per MTV atranką man pasiūlė darbą „Lalunoje“ – atseit balsas tinkamas. Bet juk nevažiuosiu iš Vilniaus dirbti į Klaipėdos regioninę stotį... Tačiau mintis jau buvo pasėta – ir bičiulis mane nuvedė į „ZIP FM“. Sunkiai sekėsi, vis bijojau, kad ten niekam neužteks kantrybės laukti, kol aš įrodysiu galinti dirbti. Man absoliučiai viskas darė įspūdį. Radijo klausiausi nuo mažens, Livija, Asta, Giedrius, Tomazas, Marazas buvo mano kumyrai: ir staiga jie atsirado priešais mane... Zipe man liepė sukurti pramoginę laidą ir ją atnešti... rytoj. Dabar būtų – spragt pirštais, ir viskas, o tada... Užsirašydavau ant lapelio, ką kalbėti, ir greitai skaitydavau, o vadovai stebėdavosi: „Kodėl tu taip keistai kalbi?“
Nuolatinis stresas tęsėsi kokius metus. Pamenu, vedžiau laidą „Nenaudingas daiktas reikalingas“, ir vienas vaikinas pareiškė: „Turiu katiną, jis tik guli ir pūkuojasi – nebenoriu.“ Pasipylė klausytojų pasiūlymai, ką su juo daryti. „Katinas – ne daiktas“, – bandžiau įtikinti, o jie – iš plaukų numegzti megztinį, įdėti į stiklainį ir išauginti bondzai katiną, išmokyti šokti breiką – įdėti į metalinį narvelį ir kaitinti iš apačios, kad šokinėtų... Ir staiga į eterį paskambino griežtas metalinis balsas: „Tu nesuvoki, ką šneki, dabar tau šakės, bauda iš gyvūnų teisių apsaugos...“ Tikrai pamaniau, kad man šakės – išmes iš darbo ar ilgai mokėsiu baudas. Nieko nenutiko, aišku, bet streso buvo daug.
Iš pradžių dirbau viena, paskui – su Jonu Nainiu: dviese lengviau. Su kolege Silva pradėjome kurti laidą „Sisi“: daug fantazuodavome, visiems labai patiko, ir laida tapo kasdienė. Tuo pat metu atsirado ir „Radistai“, o mes buvome lyg „Radistų“ moteriškoji versija. Tada man pasiūlė tapti programų direktore – ja dirbau ketverius metus. Nuo tada gyvenime pradėjau labai daug dirbti.
Jaunai merginai tai nemenkas pasiekimas: juk net jaunatviškose stotyse programų direktoriai dažniausiai būna solidūs žmonės.
Darbo prasme tai buvo geriausia mokykla: ne viskas lengva ir sklandu, bet žiauriai įdomu. Darbo valandų neskaičiavau, išsiskyriau su draugu, nes turbūt buvo neįmanoma manęs pakęsti. O paskui viskas keitėsi: Silva pastojo, mūsų laida pakibo ant plauko, darbe prasidėjo visokie virsmai. Išvažiavau į Afriką pamąstyti, ką daryti toliau.
Kodėl būtent Afriką?
Tarptautiniame radijo festivalyje Ciuriche susipažinau su žymiu muzikantu iš Ganos. Buvo spalis, šalta, aš su odine striuke, o jis – basas... Jis – labai keistas, bet turbūt pats įdomiausias žmogus, kokį esu sutikusi. Kai jis pakvietė atvažiuoti į Ganą, visi atkalbinėjo: „Nevažiuok, ten siaubų siaubas...“ Bet taip jau yra: kartais žmonės gali trejus metus tave kur nors kviesti, bet tu jauti – ne, kažkas negerai. O kai gerai, pajunti iškart. Ganoje mane pasitiko ne tik kultūrinis šokas, bet ir maliarijos protrūkis. Buvau nusipirkusi vaistų, bet draugai liepė negerti – ir negėriau.
Vieną vakarą kažkur užsibuvau, pradėjo temti, įsėdau į taksi, nuo saulės beveik alpstu, lyg šalta, lyg karšta, uodai puola... Grįžtu namo pusiau gyva, elektra dingusi, vandens ten nuolat nėra, nors gyvenau turtingoje šeimoje. O bičiulis sako: „Aš turiu važiuoti į studiją, o tu atsigulk ir pailsėk. Tau nieko nėra, tu esi sveika.“ Uždegė žvakių, atnešė vandens. Pagulėjau – ir atsikėliau tikrai sveika. Maliarija, sako, gali ir po pusmečio išlįsti, bet nieko nenutiko. Kasdien rašiau draugams į Lietuvą: „Viskas gerai, niekas man dar nenudyrė odos ir nepardavė manęs turguje...“ O grįžusi tapau Bandita – ir savo karjeroje atverčiau naują lapą.
Iš kur atsirado toji tavo Bandita?
Svarsčiau, kokį laidos formatą galėčiau sukurti viena. Dviese bepigu kalbėtis, o kai vedėjas yra vienas – tai jau monologas, stand-up’as, ir reikia pasistengti, kad būtų įdomu klausytis. Ir šovė mintis: man, šauniai merginai, reikia įspūdžių, eksperimentų, apie kuriuos galėčiau pasakoti. Bet kuo vardu ta šauni mergina?..
Vieną naktį miegojau pas Ugnę Skonsmanaitę, o ji gyvena Senamiestyje prie gatvės. Anksti ryte pabudau nuo triukšmo, dar snaudžiau, galvoje sukosi mintys: bandyti, daryti, vėl bandyti... Banditė! Bet lyg kažkas negerai... Darbe pasakiau kolegai, o jis atšovė: „Tai būk Bandita.“ Eik tu sau – tikrai!
Taigi dabar tu esi eksperimentuotoja – bandytoja?
Laidoje nuolat eksperimentuoju. Pavyzdžiui, prigaminu šaltibarščių ir vaišinu jais vairuotojus sankryžose, važiuoju į koldūnų fabriką mazgoti puodų, einu į mokyklą ir vedu vaikams matematikos pamoką... Tai – Banditos veikla, bet pripažįstu: aš ir tikrame gyvenime esu panaši į ją. Nuolat darau ką nors naujo, įsiveliu į visokius projektus: didžėjauju, vedu renginius, tampu redaktore Alfo Ivanausko laidoje. Kartais gal reikėtų išmokti pasakyti „ne“, bet kol kas mane varo nesustabdoma jėga: noriu daryti, daryti, daryti... Netrukus išvykstu į Aziją – vėl naujas projektas, šįkart internetinėje televizijoje. Jame dalyvausime kartu su gera drauge Gintare Gurevičiūte.
Turėtum būti turtinga mergina. Ar pinigai tau svarbūs? Ką darai dėl jų, ko ne?
Visą laiką stengiuosi, kad jų būtų. Ir... beveik viską išleidžiu kelionėms. Pavyzdžiui, turiu dešimt tūkstančių: galėčiau nusipirkti naują kompiuterį, o gal motorolerį, gal pagaliau pasiimti paskolą ir nusipirkti butą, bet kelionių reikia labiau – man tai tarsi investicija į save. Keliaudama daugiau sužinau apie save ir pasaulį, o paskui ką nors nuveikiu su tuo žinojimu. Dabar daug pinigų išleidžiu ir audiniams bei odoms: iš jų kuriu drabužius ir aksesuarus.
Apie tavo kurtas skaras ir kojines virš kelių jau girdėjo visos Lietuvos stileivos, kūrybinėse mugėse tavo gaminiai kaipmat išgraibstomi. Kaip tapai dizainere?
Nuo vaikystės sau nuolat ką nors siūdavausi: rankomis susisiaurindavau džinsus, apsiūdavau juos kitu audiniu, pridarydavau ko nors įdomaus, kad daiktas būtų absoliučiai mano. Iš kolegos Henriko Šimkaus mamos gavau dovanų siuvimo mašiną. Per Zipo ketvirtąjį gimtadienį sumanėme pagaminti kvietimus su užtrauktukais: turėjau įsiūti gal keturis šimtus užtrauktukų... Vargau kelias dienas, užtat išmokau tiesiai siūti. O sykį sutikau pažįstamą merginą: „Simona, kviečiu tave į savo kolekcijos pristatymą. Pasakiau sau: iki trisdešimties privalau pristatyti kolekciją.“ Bet juk ir man trisdešimt ant nosies! Taigi rudenį pradėjau dirbti.
Pirmoji skara atsirado labai paprastai: turėjau gero audinio gabalą ir iškirpau, kaip išėjo. Paltas atrodė nuobodžiai, užsirišau skarą – žiūriu, daug geriau. Vėliau prisiuvau odinius raištelius – gražu. Tada pradėjau skaras dekoruoti oda, susipažinau su puikiomis siuvėjomis, jos supažindino su verslininku, iš Italijos vežančiu ponių kailius, pitonų odas ir visa kita. Ir dabar rankinėje turiu gabalą gyvatės odos... Internetinę parduotuvę dar tebekuriu, tad klientės mane susiranda pačios – dažniausiai feisbuke.
Vadinasi, iki trisdešimties spėjai sukurti kolekciją. Ko nespėjai – sukurti šeimos? Ką apskritai per savo gyvenimą sužinojai apie vyrus: ko tau reikia, ko tu norėtum?
Sužinojau, kad esu labai savarankiška moteris – viską galiu padaryti pati, taigi vyro man reikia ne tam, kad pagelbėtų ūkyje. Noriu, kad jis mane pradžiugintų ir įkvėptų; nenoriu, kad sukeltų dar daugiau problemų, nei buvo iki jo. Nes iki šiol taip būdavo: apsižiūriu, kad man iš santykių tik daugiau vargo nei džiaugsmo. O noriu ir pati ką nors įkvėpti. Esu labai šeimyniška, mėgstu gaminti valgį, labai myliu vaikus. Ištekėti galėjau ne kartą, bet... Iki šiol nežinau, kas geriau: būti ištekėjusiai ir išsiskyrusiai ar būti niekada netekėjusiai? Abiem atvejais vis tiek lieki viena.
Dėl ko nutrūko tavo ilgalaikės draugystės?
Pirmoji tęsėsi penkerius metus, bet ji buvo pirmoji, kai tu nelabai supranti, kaip viskas turėtų būti, ir esi kartu, nes tiesiog taip reikia. Tikrai nebūtume likę drauge. Antrąkart išskyrė pavydas: žmogus per daug spaudė į kampą, o aš tam nebuvau pasiruošusi. Trečią sykį koją pakišo metų skirtumas: vaikinas buvo jaunesnis už mane, ir supratau, kad nenoriu jo auginti. Neprašysi juk kas vakarą: „Ai, gal šiandien niekur neikim, nes aš jau noriu ramiai pagyventi...“
Tu jau tikrai nori ramiai gyventi? Nes pagal tavo įvaizdį atrodo, kad linksminiesi nuo ryto iki ryto...
Ne – kaip keista, kad taip atrodo!.. Mėgstu kur nors nueiti, pavakarieniauti su draugais, bet nebenoriu kiekvieną savaitgalį šokti per naktį – noriu ir namie pabūti. Pramogos tapo kitokios, turiningesnės: na, kad ir nuvažiuoti į Barselonos stadioną pasižiūrėti futbolo rungtynių arba nuskristi į tikrai gerą koncertą. Norėčiau šeimos, vaikų... Bet kasdien nesėdžiu ir neverkiu, kad jų neturiu, – tiesiog dirbu, tvarkau galybę reikalų ir nededu jokių pastangų, kad ta antroji pusė atsirastų. Atsiras – tai atsiras...
Dėmesio sulauki daug?
Sulaukiu. Bet tampu labai atsargi, kai pastebiu, kad žmonėms daugiau reiškia Bandita, o ne Simona. Matai, namuose aš nenoriu būti Bandita... Bendraudama su žmogumi iškart pamatau, jis jaučia simpatiją man ar – radijui ir pramogų pasauliui. Ir toliau nebegali būti nė kalbos.
