Tas supratimas neatėjo staiga, abu jautėmės blogai, bet vis bandėm gelbėti santykius arba naiviai tikėjom, kad abu pasikeisim. Ir vieną dieną aš save pagavau sėdinčią automobilyje prie parduotuvės ir nenorinčią važiuoti namo, nes namuose bloga atmosfera. Nes namuose laukia vyras, o aš visai nebenoriu su juo vėl pyktis ar kentėti visišką tylą. Sėdėjau mašinoje ilgiau nei valandą. Ir va tada atėjo tas aiškus pojūtis, kad nieko čia neišgelbėsi ir kad mūsų santykiai pasmerkti.
Ir man pasidarė smalsu – kada būna jau tas paskutinis taškas, kai moterys suvokia, kad vienoms joms bus geriau nei su vyru? Paskutinė vinis į santuokos ar santykių karstą? Nes visada yra TA akimirka, kai tu realiai suvoki, kad viskas baigta, kai šimtu procentų tampi tikra, kad niekas nebepadės. Todėl
