Mano aplinkoje prisipažinti, kad bijai – vis dar nemadinga. O aš bijau. Aš noriu gyventi, o ne gulėti nežinia kokioje improvizuotoje naujai sukurtoje ligoninėje su kvėpavimo vamzdeliu nosyje. Ir kai bandau tai pasakyt, gaunu atgal „neatremiamus argumentus“, kad mano baimė yra kvaila.
Į mano pasakymą, kad žmonės miršta, aš atgal gaunu argumentą, kad miršta jau seni, jie ir taip būtų numirę. Taip, būtų, bet gal dar metus ar kitus būtų praleidę su savo giminėmis. Seni žmonės irgi žmonės, kiekvieno jų mirtis kažkam yra didelė netektis.
Į mano pasakymą, kad labai bijau susirgti, man visi aiškina, kad aš juk dar jauna ir stipri, kad nėra čia ko bijot, kai tuo tarpu aš stebiu savo susirgusius ir nemaloniai laiką ligoninėse leidžiančius pažįstamus, kurie jaunesni už mane. Aš nesu tikra, kad mano imunitetas ohoho koks ir lengvai susitvarkys su bet kokiu virusu. Aš galų gale išmokau nusiplauti obuolį (su muilu, jei ką).
Į mano pasakymą, kad bijau eit į parduotuvę, aš gaunu atgal, kad viskas čia valdžios sugalvota, kad mus „avinus“ kontroliuot. Pirmos karantino savaitės metu, dar būdama šiek tiek drąsesnė, nuvažiavau į vieną prekybos centrą. Kosėjanti mama negalėjo prisidengti burnos, nes kiekvienoje rankoje vedėsi po irzlų vaiką ir tuo pačiu piktai aiškino vyrui ką kraut į vežimą.
Yra žmonių, kurių jokia valdžia nepajėgi kontroliuot, vieni grįžo keltais ir vaikšto tarp mūsų, kiti niekur nebuvo išvažiavę, bet savo feisbuko puslapyje parašę, kad viruso nėra, čia tiesiog valdžia 5G ryšį įrenginėja, eina su draugais parke rankas lenkti. Viename Lietuvos portale (viename didžiųjų) aš šį trečiadienį radau žurnalistės tekstą apie tai, kad mirtys šiuo metu Europoje yra ne dėl viruso, o dėl nemokšisko medikų gydymo. Ir kad visi mes čia bijom lengvesnio už gripą viruso (čia citata). Kai visa Lietuva sutartinai rėkia #likitnamie, yra kas paleidžia tokius tekstus į viešumą. Nes jie drąsūs, nebijo.
Išvažiavau automobiliu į darbą (radijas vis dar veikia ir padeda likusiems namie smagiau ištverti dieną), pravažiuodama matau pilną lauką sportuojančių žmonių, su šeimomis, su draugais. Pro mano langus kasdien praeina 7-8 kaimynų būrys, kurie visi kartu kvėpuoja grynu oru. Pažįstamos varo tvarkytis pas meistres į namus nagučių ir plaukučių, ir tos meistrės, kviesdamos klientes, net nepaklausia, ar jos gerai jaučiasi. Feisbuke burtininkės virgulių pagalba visiems diagnozuoja virusą ir pozityvia energija jį išvaro iš kūno. Man į eterį skambina klausytoja ir pasako savaitgaliui važiuojanti į kaimą pas močiutę pasibūti, o pirmadienį grįšianti namo, nes daug reikalų mieste turi. „Kur gaut kaukių?“, – klausiu aš ir iškart gaunu atsakymą, kad jos bevertės, nes nieko nepadeda. Niekas aplink mane nebijo. Visi drąsūs, tik užsikrėtusių skaičius, nepaisant to, auga.
O aš bijau ir man negėda. Mano rankos išsausėjusios nuo nesuvokiamo kiekio dezinfekcinio skysčio. Aš keliuosi antrą valandą nakties su žadintuvu, tikėdamasi rasti laisvą laiką užsisakyt maistą į namus. Aš sėdžiu namie neverkdama dėl plaukučių, nagučių ir blizgučių, nesipiktindama dėl nesugrąžintų pinigų už neįvykusią kelionę.
„Tu per daug panikuoji“, – sako man artimieji. Taip, aš panikuoju, nes žinau tą patarlę, kad juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis, o aš labai noriu, iš visų savo plaučių garsiai pasijuokti, kai viskas baigsis. Ir tikiu, kad baigsis greičiau, jei ta drąsa pas visus šiek tiek sumažės.
