Atsibusti ryte tamsoje, išvažiuoti į darbą ir po jo grįžti tamsoje namo man labai nepatinka. Tamsa mane slegia, vien dėl to paprašiau, kad elektrikas Povilas atvažiuotų ir mano vidiniame namo kieme man įrengtų dienos šviesos lempas. Taip aš kovoju su tamsiuoju paros metu, kuris mane ypač prislegia atsukus laiką rudenį. Net jei tenka daugiau mokėt už elektrą.
Laiko sukinėjimas nepatinka ne tik man vienai. Dar 2018 metais buvo atlikta europiečių apklausa. Joje dalyvavo net 4,6 mln. Europos gyventojų. Ši apklausa parodė, kad net 84 proc. joje dalyvavusių žmonių palaiko siūlymą atsisakyti laiko sukiojimo. Tais pačiais metais atlikta apklausa Lietuvoje pateikė rezultatus, jog 62 proc. Lietuvos gyventojų lygiai taip pat, kaip ir aš, norėtų, kad atsisakius kasmetinio laiko sukiojimo mūsų šalyje liktų vasaros laikas.
Tačiau nepaisant apklausos duomenų ir medikų, kurie sako, kad laiko sukiojimas sukelia sveikatos sutrikimus, laikrodžių rodykles kasmet vis dar tenka pasukti. Teks ir kitą savaitgalį pasukti laikrodžius tamsos link.
„Ačiū“ už laiko sukinėjimą reikėtų pasakyti dėdei iš JAV Benjaminui Franklinui. Sakoma, kad jis buvo šios idėjos pradininkas. Dar 1784 metais, dirbdamas JAV ambasadoriumi Prancūzijoje, jis parašė laišką į vieną Prancūzijos dienraštį, stebėdamasis, kad tiek daug prancūzų naktinėja ir be reikalo degina tuo metu brangias žvakes, užuot ėję anksčiau miegoti. Niekas tada labai į jo idėją persukti laiką dėmesio nekreipė.
George‘as buvo entomologas, jis rinko vabzdžius. Dėl savo hobio jam buvo patogu, kad vasarą kuo ilgiau būtų šviesu.
Praėjo daugiau nei šimtas metų, ir 1895 britas George'as Hudsonas dar kartą pasiūlė mintį persukti laikrodžius. Savanaudiškomis paskatomis. George‘as buvo entomologas, jis rinko vabzdžius. Dėl savo hobio jam buvo patogu, kad vasarą kuo ilgiau būtų šviesu. Jis norėjo papildomos šviesos valandos vasarą, o štai apie tamsą žiemą nepagalvojo, tiesiog rašė, kad žiemą žmonės mažai būna lauke, todėl ta tamsa jau nebesvarbi. Iš jo idėjos tada irgi pasijuokė.
Tačiau 1916 m. Pirmajame pasauliniame kare dalyvaujanti Vokietija ją ėmė ir įgyvendino. Tiesa, tik dėl to, kad reikėjo taupyti energiją ir resursus, tuo metu reikalingus karui. Po to pamažu prie laiko sukiojimo perėjo ir kitos valstybės.
Dabar nei mes žvakes deginam, nei vabzdžius renkam, nei kariaujam, bet laiką sukioti tenka. Ir toks jausmas, kad mus vis erzina, sakydami: „Na, dabar tai jau tikrai paskutiniai metai, kai suksime laiką.“ Ir po to vėl jautiesi apgautas Europos Sąjungos, nes atsibudęs pamatai, kad telefono ir sieninio laikrodžio laikas vėl skiriasi.
Moksliniais tyrimais nustatyta, kad daugumai žmonių adaptacija persukus laiką užtrunka apie savaitę, tačiau jautresniems žmonėms vienos valandos skirtumas gali sujaukti gyvenimo ritmą ir ilgiau, net ir trims savaitėms.
Nežinau, kaip jūs, bet aš laiko persukimą labai puikiai pastebiu net ant savo šunų, kurie kelias savaites nesutinka gyventi nauju laiku ir keliasi bei gulasi, kaip buvo įpratę anksčiau.
Jautresniems žmonėms vienos valandos skirtumas gali sujaukti gyvenimo ritmą net ir trims savaitėms.
Tačiau lazda visada turi du galus. Laiko sukiojimo fanai turi savo argumentų.
Jie teigia, kad jei Lietuvoje būtų paliktas tik žiemos laikas, nutiktų taip, kad kasmet birželio ir liepos mėnesiais saulė Lietuvoje imtų kilti apie 2–3 val. nakties. O vasaros vakarai nebūtų ilgi – temti pradėtų jau apie 8 valandą vakaro. Tarp kitko 2013 metais Seimas svarstė būtent šį laiką mums ir palikti, kitaip tariant, leisti saulei šviesti tik tada, kai mes miegam.
Aš norėčiau vasaros laiko. Bet skeptikai teigia, kad jį įvedus ir palikus labiausiai kentėtų ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikai. Jiems tektų viduržiemį keltis beveik gilią naktį, per patį įmygį ir į darželius bei mokyklas eiti ir ten pirmąsias kelias valandas praleisti tamsoje.
O ką su laiko sukiojimu darytumėt jūs, jei būtų jūsų valia?
Daugiau autorės S.Jasevičiūtės tekstų rasite ČIA.
