Tuo pačiu aš vis dar gūžiuosi iš siaubo – kiek daug tokių žmonių. Kai virusas šienauja aplinkinius, medikai ties emocinio ir fizinio išsikrovimo riba, kasdien dešimtimis miršta žmonės – covidoskeptikai sau ramiai dalinasi įžvalgomis internetuose, kaip apgauti pareigūnus ties Kalėdinėmis užkardomis ir nuvažiuoti pašvęsti švenčių su šeima.
Tą pačią dieną, kai tik buvo paskelbta apie mobilumo ribojimus internete, feisbuke susikūrė net keturios grupės, kuriose žmonės diskutuoja, kur tie postai bus (nors tai viešai skelbiama informacija) ir kaip juos geriau apvažiuoti bei apgauti. Tiesa, ne visi, kiti tiesiog teiraujasi, kokių dokumentų gali prireikti, jei važiavimas būtinas. Gal dabar jau tokių grupių yra ir daugiau, nežinau. Toks jausmas, kad pas daugelį jau atsiranda nevalingas noras – jei tik gauni naują taisyklę – būtinai turi sugalvoti, kaip ją apeiti.
Viena influencerė savo sprendimą švęsti pas tėvus motyvuoja pasakymu: „Aš neįsivaizduoju Kalėdų be šeimos“. Aha, o mes visi, bliamba, įsivaizduojam, tu tik tokia viena
Viena nuomonės formuotoja ir TV laidų vedėja, savo sprendimą važiuoti iš Vilniaus į Marijampolę švęsti pas tėvus motyvuoja pasakymu: „Aš neįsivaizduoju Kalėdų be šeimos“. Aha, o mes visi, bliamba, įsivaizduojam, tu tik tokia viena. Visiems kitiems Kalėdos be šeimos tikriausiai yra norma. Visi nori šventę švęst su savo artimais žmonėmis. Tik vieni suvokia, kuo tai gali baigtis, o kiti ne ir viskas.
Žmonių išradingumas bandant apeiti įstatymus ir draudimus yra beribis. Šeimos tėtis į automobilį susisodinęs žmoną, du vaikus ir šunį aiškins, kad važiuoja dirbti. Kiti sakė vežiosis laidotuvių vainiką automobilyje, neva važiuoja į laidotuves. Treti ieško keliukų, kuriais įmanoma kirsti savivaldybių sienas. Dar kiti pirks lėktuvo bilietus ir tai bus jų bilietas į sostinę, tik jie skris ne į užsienį, o tiesiai prie gausaus giminės stalo.
Ir jei net žinomi žmonės savo pavyzdžiu kitiems rodo, kad važiuos pas tėvus – negali pykti ant visų pasiduodančių tai bangai. Dėl tos „influenserės“ man labai pikta, nes ji ne tik kad rodo klaikiai blogą pavyzdį ir ruošiasi pažeisti įstatymą (nesvarbu, kad ji registruota Marijampolėje, bet nuvykus pas tėvus vis tiek gaunasi du šeimos ūkiai švenčiantys, o tai nėra leidžiama), bet dar ir džiūgauja, kad šis jos pareiškimas jai atnešė keliasdešimt tūkstančių naujų sekėjų, ir ji dabar tuoj jiems ką nors pareklamuos. Norisi tik tikėti, kad atsakingos įmonės savo reklamos neatsakingiems nuomonės formuotojams nebepatikės.
Neslėpsiu, man irgi buvo šokas sužinojus, kad teks Kalėdas sutikti be savo tėvų, kurie yra Klaipėdoje, ir sesers, kurios nemačiau jau kelis mėnesius. Neslėpsiu, kad kai kuriuos iš savo giminaičių teko įtikinėti, kad susitikti ne tik kad nesaugu, bet ir nelegalu. Ir man žiauriai gaila, kas mane pažįsta, tas žino, kad Kalėdos man yra didžiausia metų šventė, kurios laukiu vis dar kaip vaikas.
Neslėpsiu, kad nauji ribojimai turi keistų spragų (na, tarkim, su emigrantais, kurie grįžę pas tėvus nuvažiuoti gali), neslėpsiu, jog apmaudu dėl tų kelių dešimčių tūkstančių jau persirgusių. Bet tai yra mažuma žmonių, o reikia suvaldyti daugumą. O ta dauguma dabar – kaip raudoną skudurą ant akių užsimetusi bulių banda: „Svarbiausia mano šventės, o kiti tegu eina ...“
Tik kai šlamšit babos mišrainę ir bučiuositės pasikeitę dovanėlėmis, prisiminkit, kad kažkur reanimacijoje šiuo metu dūsta žmogus
Aš tikiu, kad daugumai jų pavyks kažkaip apeiti draudimus ir nusirauti pas babytes silkės valgyt. Tik kai šlamšit babos mišrainę ir bučiuositės pasikeitę dovanėlėmis, prisiminkit, kad kažkur reanimacijoje šiuo metu dūsta žmogus, dūsta, nes mes vis dar nemokam būti protingi ir vieningi.
Ir jei vežiositės automobily vainiką, tai linkiu, kad jo niekada realiai neprireiktų. O jei rimtai, tai su vainiku triukas nepaeis, per Velykas postuose prašė mirties liudijimo kopijos.
