Kai rinkausi savo namą – vienas iš pagrindinių mano atrankos kriterijų buvo ne aplinka, net ne namo būklė, o tie, kas gyvena šalia. Ir man pasisekė lyg laimėjus loterijoje – mano kaimynai jauni, linksmi, supratingi ir kas man svarbiausia – šunis mylintys žmonės, su kuriais smagu ne tik pasisveikinti susitikus, bet ir retkarčiais susibėgti išsikepti ką nors skanaus ant grilio. Ir kai pagalvoju – kaimynų klausimu man sekėsi visą gyvenimą. Nes patys blogiausi mano kaimynai, palyginus, nebuvo jau tokie blogi.
Kol dar gyvenau bute, apačioje manęs gyveno dėdė, pasiutusiai mėgstantis rusiškus šansonus. Ir klausydavo jis jų visu garsu, dažniausiai dar ir atsidaręs langą. Per metus visas dainas mokėjau mintinai. Dar po metų taip įpratau, kad tos muzikos tiesiog nebegirdėdavau. Tame pačiame bute šalia manęs gyveno ir pora mielų senukų. Senukai buvo geri, bet senatvė būna bjauri, todėl senukai pradėjo belstis į mano butą vidury nakties, prašydami užsukti jų bute dujas, nes jiems jausdavosi kvapas. Dujų jų namuose net nebuvo įvesta. Pranešiau apie tai senukų artimiesiems ir ilgainiui senukais pasirūpino jų vaikai, nes naktiniai vizitai baigėsi.
O štai kitiems su kaimynais pasiseka daug mažiau. Konfliktai su kaimynėliais neretai perauga į muštynes, pareiškimus policijai ar net teismus. Savo sekėjų paklausiau – kokie kaimynai labiausiai užknisa? Gavau labai daug atsakymų, iš kurių galima sudaryti nekenčiamiausių kaimynų TOP‘ą. Skaitydami svarbiausia nepažinkite jame savęs:
