Neseniai socialiniuose tinkluose sulaukiau laiško, prašančio padėti vaikui paaiškinti, jog randas nėra didelė gėda. Mergaitė kompleksuoja, nes iš jos juokiasi mokykloje. Man atrodo, kad padėti reikia ne tai mažai mergaitei (su ja viskas gerai). Padėti reikia tiems, kurie drįsta pašiepti tokius dalykus.
Padėti reikia tiems, kurie drįsta pašiepti tokius dalykus.
Man mano randai tarsi prisiminimų žemėlapis ant mano kūno. Ant kojos turiu randą, kai per pačius pirmus savo filmavimus televizijoje su Algiu Greitai sprogdinome petardą puodelyje. Puodelis skilo, aš sugebėjau ant jo užkristi. Juokinga istorija, pamokanti, kad lakstyti avint batus aukštais kulnais reikėtų atsargiau.
Dar turiu randą ant rankos, kuris atsirado, kai mano šunį užpuolė kitas šuo, aš jį gelbėjau – beskirdama šunis gavau pati. Ranką teko siūti, teko skiepytis nuo stabligės ir pasiutligės, bet tas randas man primena, kad aš spėjau, – mano šuo liko beveik sveikas ir, svarbiausia, gyvas. O viskas galėjo baigtis randu širdyje, kuris kaskart lieka netekus mylimo augintinio.
Turiu randą ir ant veido. Jis man primena, kad ir patys smagiausi gimtadieniai gali baigtis liūdnai. Paslydau priepirtyje ant šlapių grindų ir nukritusi nuo verandos akimi pasimoviau ant dekoratyvinio akmens. Daug kraujo ir išgąsčio, bet mane gražiai susiuvęs plastikos chirurgas patikino, kad man pasisekė – centimetras į kitą pusę ir gal mane siūti reikėtų tik tėvams dėl grožio.
Turiu matančią akį ir daugiau suvokimo nesimaivyti ant šlapių grindų.
Taip, aš turiu randą ant veido, tačiau turiu ir matančią akį ir daugiau suvokimo nesimaivyti ant šlapių grindų. Tiesa, šį randą man labai daug kas siūlo naikint, juk aš mergaitė. Neslėpsiu – bandžiau. Randas gal truputį pamažėjo, bet atsisakė pasišalint nuo mano veido, todėl man beliko su juo susidraugaut ir nebekreipt dėmesio į pastabas, kurių sulaukiu iki šiol.
Tačiau didžiausias randas, kurį turiu, eina vertikaliai krūtinės. Ilgas, matomas, neužmaskuojamas. Vizažistės ir grimuotojos visą gyvenimą bandydavo jį grimuot, o aš priešindavausi. Tatuiruočių meistrai bandė siūlyt ant jo užpiešt gėles ar ką kitką.
O ir gandų apie jį prisiklausiau įvairiausių. Vieni sakė, kad toks baisus randas liko po krūtinės didinimo operacijos, kiti – kad bandžiau žudytis (na kas pjauna sau išilgai krūtinės besižudydamas, kažkoks nemokšiškas charakiris). Šį randą nešioju jau daugiau nei 30 metų ir gavau jį po nelengvos širdies operacijos. Ir niekada nesu net pagalvojusi, kad jis man negražus. Visų pirma, aš savęs be jo nelabai ir prisimenu. O antra, jis man primena, kad esu laiminga ir sveika. Ne visiems vaikams, gimusiems su tokia pačia kaip mano širdies yda, baigėsi taip gerai, kaip man.
Kažkada sėdint bendroje kompanijoje viena mergina man pareiškė, kad jei ji būtų vyras, niekuomet negeistų moters su tokiu randu kaip mano, nes randai ant moterų kūnų jas padaro grubiomis ir negražiomis. Aš tada tik pasidžiaugiau, kad mane supantys vyrai daug protingesni už ją, ir palinkėjau niekada nepasipuošti vienokiu ar kitokiu randu.
Ta mergaitė, iš kurios tyčiojasi mokykloje ir kurios mama man parašė, turi tokį pat randą kaip mano, irgi likusį po širdies operacijos. Ir aš prisiminiau, kaip mane mokė vaikystėje atsikirsti besijuokiantiems iš manęs vaikams. Sakydavau, kad turėdama šį randą aš priklausau slaptam „užtrauktukų klubui“ (nes randas tikrai primena užtrauktuką ant krūtinės). Visi šio klubo nariai turi ypatingų galių. Ir išties turi. Visų mūsų galia – pasveikti ir išgyventi.
Visų mūsų galia – pasveikti ir išgyventi.
Ir jei jūs turite randą po širdies operacijos, ar po cezariu pasibaigusio gimdymo ar tiesiog nevykusiai nukritus, nereikia tų randų gėdytis. Randai moterų gal ir nepuošia, bet tikrai parodo, jog jos stiprios.
