Aš manau, kad geras stiliaus pojūtis yra įgimtas ir duotas tikrai ne kiekvienam. Jau man tikrai to buvo pagailėta. Niekada nepretendavau į stilingiausias moteris ir išsirinkti drabužius man visada yra kančia. Nemoku rūbų derinti, sluoksniuoti ir tikrai dažnai nepataikau su apranga, todėl klausau kitų patarimų, kas man tinka, o kas ne. O va tada prasideda galvos skausmas. Na tarkim, atvažiuoja į svečius mano sesuo ir atskaito man moralą apie tai, kad aptempti džinsai nebemadingi ir aš turiu juos visus išmesti lauk. Liūdėdama tai ir padarau, nes sesuo tikrai stilingesnė už mane, todėl tenka klausyti. Nusiperku madingus plačius vyriško tipo džinsus ir jau po kelių dienų iš draugų sulaukiu pastabų, kad atrodau kaip statybininkas po darbo (statybininkai, neįsižeiskit).
Džiaugiuosi, kad Lietuvoje nėra nestilingiausių moterų rinkimų, nes jaučiu, kad greičiausiai užimčiau kokią nežemą vietą. Aš visai norėčiau dirbti ten, kur reikia uniformų, nes tada nereikėtų kas rytą galvoti, ką apsirengti ir ar tai man tinka. Sakysite, šiais laikais labai daug stilistų, kurių paslaugomis galima pasinaudoti. Galvojate, nebandžiau? Bandžiau, tik jie aprengė mane taip, kad sau buvau panaši į nelaimingą bibliotekininkę (bibliotekininkės, nesupykit, tikiu, kad tarp jūsų daug stilingų moterų). Todėl rengiuosi pati ir vis dar pykstu ant tų, kurie sugalvojo, kad aptempti džinsai labai nebemadingi.
Esu visada tikra, kad nurengus mano viršutinius drabužius pasirodys tikroji asmenybė.
Tačiau nepaisant savo nestilingumo, aš esu visada 100 procentų tikra, kad nurengus mano viršutinius drabužius pasirodys mano tikroji asmenybė. Kitaip sakant – aš dievinu gražius apatinius. Ir net tikiu, kad apatiniai neša sėkmę.
