Ir garantuoju, kad beveik prie kiekvieno gausiai padengto stalo atsiras žmogus, kuris, atsiprašant, išsipisinės, kad to ar ano nevalgo. Ir greičiausiai ne vienuose namuose dalis to nesuvalgyto maisto nukeliaus po švenčių į šiukšlių dėžę. „Gerais laikais gyvename“ – visada taip pagalvoju, kai matau išrankų maistui žmogų. Aš užaugau auklėjama, kad gyvenu ne dėl to, kad valgyčiau, bet valgau tik dėl to, kad gyvenčiau. Visas maistas yra geras ir reikia džiaugtis, kad jo yra.
Puikiai prisimenu, kaip vaikystėje dažnai žaisdavau vieną žaidimą – į lovą prieš miegą pasiimdavau mažulytį duonos gabaliuką ir labai mažais trupiniukais jį valgydavau, įsivaizduodama, kad atėjo badas ir tas duonos gabalėlis yra viskas, ką turiu. Mano vaizduotė visada buvo laki, todėl niekada negalėjau palikti maisto lėkštėje, nes iškart prieš akis stodavo tie, kurie badauja. Badas buvo ir yra viena mano didžiausių baimių iki šiol.
Ir ta baimė skatina fantazijas, kas būtų, jei ateitų badas. Visada paguodžia tai, kad mano namuose pilna sauso šunų maisto. Sakote, fui? Man ne gėda prisipažinti, kad