Po to sekė trečias ir ketvirtas su klausimu, ar jis jau parašė testamentą ir ar žino, kur bus jo kapas. Pasidarė nebejuokinga ir nejauku.
Žmogus nesugalvojo nė vieno rimto priešo, kuris galėtų jam keršyti, o rašteliai vis atsirasdavo jo pašto dėžutėje, kas kartą su klausimu apie mirtį. Po kelių mėnesių jis kreipėsi į policiją, bet jie tik paskėsčiojo rankomis. Nepastatys juk pareigūno visą savaitę budėti prie pašto dėžutės. Šiais laikais gal būtų galima sumontuoti kokią nors kamerą ir susekti, kas tuos raštelius meta į pašto dėžutę, tada tokių galimybių nebuvo. O ir atviro grasinimo tuose rašteliuose nesimatė. Tik nesibaigiantys klausimai apie mirtį ir laidotuves.
Po kelių mėnesių tas žmogus pradėjo prastai miegoti, jį kankino nerimas.
Po kelių mėnesių tas žmogus pradėjo prastai miegoti, jį kankino nerimas. Nors tarp draugų jis juokaudavo, kad jei kas norėtų jį užmušti, jau seniai būtų tai padaręs. Bet, nepaisant jo juokų, visi matė, kad tie nelemti rašteliai atliko savo juodą darbą – žmogus nebesijautė gerai. Finale istorija baigėsi tik jam pakeitus gyvenamąją vietą. Persikrausčius rašteliai liovėsi.
Mes labai ilgai visi spėliojome, kas galėjo rašyti tuos raštelius. Buvusi mergina? Nemalonus kaimynas? Pavydus bendradarbis? Psichiškai nesveikas žmogus? Kas tas žmogus bebuvo, jis labai sėkmingai panaudojo psichologinį terorą ir visiškai negrasindamas beveik išvedė žmogų iš proto. Net sugavus tą raštelių rašytoją, policija vargu ar turėtų kaip prisikabinti. Juk niekur nedraudžiama paklausti žmogaus, ką jis galvoja apie savo mirtį.
Juk niekur nedraudžiama paklausti žmogaus, ką jis galvoja apie savo mirtį.
Žodžiai, kuriuos mes sakome ar parašome (sau ar kitiems), turi didelę galią. Tik ne visi tai supranta. Rašteliai puikus pavyzdys. Jei jie būtų nesiliovę, žmogus tikrai galėtų dėl nuolatinio nerimo susirgti kokia nors rimta liga. Tačiau kartais net nereikia raštelių ar kito žmogaus. Jei kasdien sau sakome, kad mes baisios, pavargusios ir storos, galiausiai tuo patikime ir tokios tampame. Jei namie mama ar tėtis savo vaikui vis pasako, kad jis nevykėlis, tai vaikas nebemato poreikio būti kitoks. Jei sutuoktinis savo žmonai nuolat sako, kad ji galėtų būti gražesnė, geresnė virtuvėje arba lovoje, žmonos pasitikėjimas savimi mažėja ir ji patiki, kad yra negraži ir negeidžiama.
Taip, yra žmonių, kurie atsparūs negatyviems žodžiams.
Taip, yra žmonių, kurie atsparūs negatyviems žodžiams (žinomi žmonės, kurie turi daug heiterių, išmoksta užsiauginti storą odą ir nekreipti dėmesio), bet didžiąją dalį mūsų negatyvas skaudina ir gniuždo. O ypač tada, kai jis girdimas iš artimųjų, draugų ar net savęs.
Bet yra ir geroji pusė. Jei kasdien girdėsi ir kitiems sakysi gerus dalykus, tie geri žodžiai suteiks pasitikėjimo savimi, pasitenkinimo ir laimės jausmo. Jei kažkas išsirinktų žmogų ir kasdien jam į pašto dėžutę įmestų voką su viduje parašytu komplimentu, to žmogaus gyvenimas pasidarytų geresnis. Nes geri žodžiai įkvepia, skatina stengtis ir šypsotis. Paprastas komplimentas žmonai ar vyrui (taip, moterys, prisipažinkime, sakome savo vyrams per mažai komplimentų) ryte pakels nuotaiką visai dienai. Kasdien pagyrus draugės ar kolegės išvaizdą, padėsite jai net sulieknėti lengviau.
Aš vis prisimenu tą istoriją su mirties rašteliais ir pagalvoju, kad tikriausiai ir pati būčiau išėjusi iš proto. Ir tada suprantu, kad pozityvūs rašteliai mane labai džiugintų ir motyvuotų.
Todėl siūlau pabandyti ir jums. Nudžiuginkite savo mylimą žmogų slaptu rašteliu su komplimentu. Tiesiog išeidami iš namų įmeskite į pašto dėžutę. Nieko naujo aš čia neišradau. Tai senas triukas, bet, patikėkite, jis veikia, tai vienas paprasčiausių ir pigiausių būdų padaryti kitą laimingą.
