Niekada nesupratau ir tų, kuriems tvarkytis malonumas. Taip, švarūs namai džiugina ir mane, tačiau pats procesas mane vargina ir erzina. „Kokia tu moteris, jei nemėgsti tvarkytis“, – kažkada kompanijoje man leptelėjo vienas draugas. Prasta aš moteris, žvelgiant į mane tomis seksistiškomis – „moters vieta virtuvėje“ – akimis, aš dar ir gamint nemėgstu. Aš mėgstu dirbti arba pramogauti, ir jei man tenka rinktis ar nuvalyt langus, ar smagiai praleist savaitgalį – mano langai visada pralaimi.
„Tai kokia bėda – pasikviesk į namus namų tvarkytoją“ – pasakytumėt man jūs. Turėjau. Iš pradžių turėjau nuostabią ir rūpestingą moterį, kuri ilgus metus tvarkydavo mano namus. Ji buvo man lyg močiutė. Ja visiškai pasitikėjau, ji turėjo mano namų raktus ir ateidavo kada jai būdavo patogu. Po jos apsilankymo namai blizgėjo, mano šunys ją mylėjo, visi daiktai vos ne milimetrų tikslumu būdavo ten, kur juos palikau.
Ji buvo tokia nuostabi, kad net neįsižeidė, kai kartą po gero vakarėlio, pas mane likusi nakvoti draugė ryte nubudus garsiai sušuko: „Tarnai, svaigalų!“ Tą draugę jūs visi puikiai pažįstate, nors jos vardo neišduosiu.