Ir visada, visada įmesdavo ne į tą balkoną, prie kurio aš laukdavau. Kaip būdavo apmaudu, kad vėl jo nepamačiau, ir kaip laukdavau, kol vyriausias mūsų šeimos narys traukdavo tas dovanėles iš maišo ir dalindavo visiems susirinkusiems prie didelio, šeimos moterų paruošto stalo.
Niekada nebuvome labai turtingi, mūsų dovanos būdavo kuklios, bet jų būdavo daug. Mane mažą ta dovanėlių gausybė svaigindavo ir išmokė džiaugtis kiekviena gauta smulkmena.
Užaugau dievindama Kalėdas ir tas mažas mūsų šeimos tradicijas. Laukdama spanguolių kisieliaus ir marinuotų stintų, kurias pagaudavo tėtis, ir jos visada būdavo vienu iš 12 mūsų patiekalų. Laukdama Kalėdų ryto, kai visi eidavome prie miesto eglutės gerti karšto vyno. Laukdama Kalėdų vakaro, kai visi susėsdavo prie stalo žaisti stalo žaidimų.
Bėgo metai, mūsų maža šeima dar labiau sumažėjo, netekome senelių, tačiau kad ir kiek mūsų bebūtų – Kalėdos būdavo pati svarbiausia metų šventė. Ir kad ir kiek aš pati pasenčiau bėgant metams, manęs niekada neapleisdavo tas vaikiškas kalėdinis užsidegimas ir laukimas.
Šiais metais kelioms dienoms tas stebuklingas jausmas buvo užgesęs. Kaip ir daugumai, man buvo šokas sužinojus, kad nepavyks visai šeimai susėsti prie vieno stalo, kad neisime prie eglutės, kad nežaisime stalo žaidimų, ir kad neragausiu aš mamos virto tikro spanguolių kisieliaus.
Sukilo net baisus pyktis ir noras priešintis – iš manęs atėmė mano mylimą šventę, lyg iš vaiko patį geriausią žaislą. Tą pyktį dar labiau kurstė žmonės, kurie lyg į šviesą pradėjo lįsti internete ir aiškinti, kaip „apeis naujus ribojimus“ ir vis tiek šventes švęs kartu.
Bet po to aš supratau – kad Kalėdos neturi būti pykčio metas. Ir net esant bet kokioms aplinkybėms galima jas pasidaryti stebuklingas, net ir sėdint vienai namie.
Aš supakavau ir kurjeriais išsiunčiau savo šeimai dovanas, aš pasipuošiau ir pasigaminau sau šventinę vakarienę, aš pasileidau kalėdinę muziką ir savo taksams uždėjau raudonas nykštukų kepurytes (aišku, laikėsi jos neilgai). Aš įsijungiau internetą ir pamačiau visus savo šeimos narius. Net ir būnant vienai įmanoma nesijausti vienišai.
Taip, virusas atėmė iš manęs galimybę apsikabinti artimuosius, bet neatėmė stebuklingos nuotaikos. Ir nepaisant to, kad mūsų šalyje žmonės dabar susiskaldę į tikinčius virusu ir skeptikus, šiandien aš noriu visiems palinkėti gerų Kalėdų, visiems be išimties. Ir tiems, kurie manęs nemėgsta – taip pat. Ir tiems, kurie nekenčia valdžios ir tiki, kad mus visus nori sučipuoti irgi.
Taip, šios Kalėdos kitokios, bet tegu atneša jos jums daug šiltų emocijų. Tegu atneša sveikatos, šilumos ir jausmo, kad nesate vienas. Tegu atneša gerumo, jo mums prireiks dar labai daug. Ir svarbiausia, tegu būna vienintelės tokios – kad kitais metais, mes su šypsena jas prisimintumėme kaip keistą istoriją.
Šiltų jums švenčių. Visiems be išimties.
