Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Skaiva Jasevičiūtė: Jūs tik neaiškinkit kaip kam gedėti!

Šią savaitę teko stebėti vieną įvykį Rusijoje. Mergina, turinti milijoną sekėjų socialiniuose tinkluose per savo gimtadienio vakarėlį nelaimingo įvykio metu neteko savo vyro ir dviejų draugų.
Skaiva Jasevičiūtė
Skaiva Jasevičiūtė / Luko Balandžio / 15min nuotr.

Žmonės mirė apsinuodiję sauso ledo, įmesto į dengtą baseiną (naujas trendas), dujomis. Ši tragedija sukėlė daug diskusijų viešoje erdvėje.

Tačiau labiausiai tą merginą dabar prie kryžiaus kala dėl to, kad ji savo šeimos tragedija ir toliau dalinasi su savo sekėjais – filmuoja kaip verkia, diskutuoja kaip ruošiasi palaidoti vyrą. Žmonės pasibaisėję, nes tokia netektis, o ji toliau sėdi socialiniuose tinkluose.

Yra ir ginančių merginą, sakančių, kad kitaip ji tikriausiai nebemoka – įpratusi kiekvieną savo gyvenimo detalę viešinti ji nenustoja to daryti ir nelaimės metu. Dar kiti sako, kad toks elgesys – jos apsauginė būsena, padedanti susidoroti su užklupusia tragedija.

Šį kartą aš nekalbėsiu apie tai kur yra savo gyvenimo viešinimo ribos, o ir tikriausiai kiekvienas mes jas turime savas. Šį kartą aš noriu pakalbėti apie gedulą, kuris yra labai asmeninis dalykas, tačiau net ir jo metu atsiranda žmonių pasiruošusių smerkti kitus.

Aš esu išgyvenusi tik savo visų senelių netektis. Net stovėdama kapinėse išgirdau pro šalį einančių žmonių repliką: „Žiūrėk, visai neverkia.“ Mūsų visuomenėje „neverkia“ dažnai lygu „nemyli“.

Jei nori parodyt, kad tikrai gedi – turi raudoti, alpti ir geriausia kristi į kapo duobę, va tada visi sakys, kad velionis buvo tau tikrai labai brangus. Gražiausios laidotuvės vis dar tos – kur daug verkiančių, tada jau velionis tikrai vertą gyvenimą nugyveno.

Tačiau netektį mes visi išgyvename savaip. Vieni kuriam laikui panyra į šoko būseną, kurioje net neprisimena kaip pralekia dienos. Kitiems reikia daug darbo ir įprastinės aplinkos, kad apgintų save nuo begalinio skausmo. Esu girdėjusi kaip pažįstami apkalbinėjo kolegą, kuris po artimo žmogaus laidotuvių kitą dieną grįžo į darbą, sakė, kad jis beširdis, kad visai nerūpi jam mirusysis.

Neseniai viena mano draugė grįžusi iš artimo žmogaus laidotuvių nusistebėjo. „Net tolima giminaitė, kuri beveik nebendravo su velione per laidotuves verkė, kodėl aš negaliu išspausti nei vienos ašaros, kas su manim negerai?“ – klausė ji. Atsakymas – nieko. Negerai yra su visuomene, kuri mums primetinėja net gedėjimo būdus. Jei tau skausmą padės sumažinti trankus vakarėlis velionio garbei – organizuok jį.

Teko girdėti istoriją apie vyrą, kuris palaidojęs mylimą žmoną gedulo metu taip verkė kartu su geriausia žmonos drauge, kad „prisiverkė“ nėštumą. Žmonos draugė pastojo, visa giminė juos pasmerkė, sakydami, kad jie beveik šalia pašarvotos velionės užsiiminėjo seksu ir kad ji dabar grabe visaip vartosi. Vyras teisinosi, kad suartėjo su drauge dėl to, kad juos suvienijo abipusis skausmas, kad gailisi. Vaikai su tėvu nekalba iki šiol. O gaila, nes tas vyras tikriausiai savaip ieškojo paguodos.

Yra žmonių, kurie tyliai gedi širdyje, yra ir tokių, kurie kasdien kelia prarasto artimo nuotraukas į viešą erdvę ir laukia iš kitų užuojautų. Yra tokių, kurie netektį suvokia tik prabėgus kelioms savaitėms ar mėnesiui ir tada ji smogia visu stiprumu ir išbyra visos neišverktos ašaros.

Ir visi, absoliučiai visi mūsų gedėjimo būdai yra normalūs.

Ir visi, absoliučiai visi mūsų gedėjimo būdai yra normalūs, tačiau dėl kažkieno susigalvotų visuomenės normų, mes patys bijome gedėti taip, kaip mums geriausia.

Aš labai džiaugiuosi, kad pamažu dingsta tradicija fotografuotis su velioniu prie karsto, nes nesuvokiu kam tokios nuotraukos gali būti reikalingos? Jūs jas po to apžiūrinėjate per šeimos susirinkimus? Bet jei jos padeda kažkam išgyventi netektį – aš negaliu to smerkti.

Fotografuokitės, nešiokite metus tik juodus drabužius, jei taip rodote savo meilę velioniui ir nuo to jums lengviau (nes velioniui vargu ar yra skirtumas). Bet ir jūs nustokite teisti kitaip gedinčius žmones, nes niekada negali pajusti kokia sumaištis dedasi kito viduje ir kaip jam lengviau susitaikyti su skausmu. Net jei apie savo netektį norisi papasakoti visam pasauliui socialiniame tinkle.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos