Bet šį kartą ne apie rašinėjančius svetimoms moterims vyrus. Apie juos jau taip pat esu rašiusi, todėl tik pasikartosiu – nevarkite be reikalo, dar nė karto nesu nei vienam atrašiusi ir neplanuoju to daryti. Gal ir yra moterų, kurios apsidžiaugia nuo svetimo diedo gavusios žodį „Labukas“, bet tai tikrai ne aš. Ir dar jus nuvilsiu, nes šį kartą apie seksą neberašysiu, na, nebent tik šiek tiek.
Šį kartą aš noriu pakalbėti apie meilę ir apie tai, kiek daug mes galime dėl jos padaryti. Kiek daug knygų prirašyta apie tai, kaip žmonės dėl meilės daro neįtikėtinus žygdarbius, atsisako turtų, titulų ar šeimų. O jūs esat aukojęsi dėl meilės? Šiuo klausimu žmonių nuomonės dažniausiai išsiskiria – vieni mano, kad jokių aukų santykiuose neturėtų būti, nes vertimas kitą kažką daryti ar nedaryti jau signalizuoja apie blogus santykius. Kiti mano, kad aukotis dėl meilės yra normalu, nes tau svarbiau, kad laiminga būtų antra pusė, o ne tu pats.
Aš gal labiau būčiau linkusi pritarti pirmajai nuomonei, nes žinau, kad jei tavo antra pusė verčia tave kažko tau mielo atsisakyti – nieko gero iš to nebus. Žinoma, aš nekalbu apie smulkmenas, tas mažas aukas, kurias tikrai darome kiekvienas. Na, tarkim nustojote valgyti česnakus, nes jūsų mylimajai jie smirda? Arba sutikote nepirkti motociklo, nes ji labai nerimauja dėl jūsų saugumo. Arba nebebendraujate su viena drauge, nes jis galvoja, kad ji pasileidėlė ir jus veda iš kelio. Arba, na gerai, šitas apie seksą – sutinkate lovoje daryti tai, kas jums gal ir ne itin prie širdies, bet jam ar jai labai patinka.
Tokias mažas aukas darome beveik visi, ir čia net ne auka, o prisitaikymas prie mylimo žmogaus. Bet yra ir kitokių aukų. Papasakosiu jums vieną meilės istoriją. Mano draugė įsimylėjo jaunesnį už save vyrą. Įsimylėjo beprotiškai, aklai ir jautėsi labai laiminga.
