Šiuos Naujus metus pasitikau liūdnai, nes visai prieš pat šventes išėjo mano mylimiausias šuo, tiksliau – man teko priimti sunkų sprendimą jį paleisti. Visi, kas laiko daugiau nei vieną gyvūną namie, man pritars – visus juos be galo mylime, bet visada yra vienas, kuris kažkodėl būna arčiausiai širdies. Toks ir buvo mano Versalis. Jis buvo MANO. Jo viso gyvenimo tikslas buvau aš, visada šalia, visada prisiglaudęs, visada sutinkantis daryti bet ką, jei tai susiję su manimi. Aš jį vadinau savo šešėliu. Tiesa, antras jo mėgstamiausias dalykas gyvenime buvo maistas – aš visada juokaudavau, kad jis mirs valgydamas, bet apie tai vėliau.
Versalis mano gyvenime suteikė daug pirmų kartų – pirmosios šunų parodos, pirmosios kelionės po pasaulį automobiliu, veislyno pradžia ir pirmieji gimę šuniukai, kuriems jis buvo tėtis, o vėliau senelis ir prosenelis. Versalis man padovanojo didžiausią dovaną – galimybę atšvęsti jo 15 gimtadienį. Taksai įprastai gyvena apie 14 metų, todėl man tai buvo tikrai didelis įvykis – per daugiau nei trisdešimt metų šunų auginimo tokio ilgaamžio šuns aš neturėjau. Bet panašu, kad tai ir buvo jo misija, nes prabėgus vos daugiau nei savaitei po gimtadienio mano šuo iš linksmai krutančio seneliuko virto visišku ligoniu.
Tą rytą prisiminsiu visada – jis
