Mano hobis (šunų parodos) per mėnesį man kainuoja nuo 500 iki 1000 eurų. Atsisakius jo tikrai galėčiau sutaupyti rimtam pirkiniui ar išleisti šiuos pinigus naudingiau. Tačiau atsisakyti nenoriu, nes šio hobio dėka ne tik kas savaitę gaunu sau taip reikalingą azarto ir adrenalino dozę, bet ir aplankiau labai daug įvairiausių šalių bei susiradau draugų beveik visame pasaulyje. Deja, mano svajonė turėti antrą pusę, kuriai patiktų ta pati veikla, neišsipildė. Tačiau mano antra pusė bent jau atvirai niekada nesakė, kad nekenčia mano veiklos.
O yra kas sako – paskutiniu metu gaudavau labai daug moterų laiškų, kuriuose jos skųsdavosi savo vyrų hobiais. „Vaikui saldainio nenuperka, bet savo žvejybai išleidžia viską, ką turi.“ „Visą laiką kalba tik apie savo futbolą, kitų temų namie nėra.“ „Savaitgaliais vyro nematau, nes vis išvažiuoja į savo varžybas.“ „Noriu išmesti jo kompiuterį, nes visą laiką sulindęs į jį.“ Tokius ir panašius laiškus aš vis gaunu iš moterų, neapkenčiančių savo vyrų hobių. Žinoma, kraštutinumai nėra gerai, jei vyras vos grįžęs iš darbo sulenda į kompiuterį ir žaidžia kol tu nueini miegot taip ir negavus jo dėmesio – yra labai liūdna. Tačiau nekenčiant savo antros pusės mėgstamo užsiėmimo, tu visada labai stipriai užgauni savo mylimą žmogų.
