Mes visi kažko nemėgstame. Tik skirtumas, tas, kad vienų žmonių mes nemėgstame motyvuotai, o kitų – nemotyvuotai. Motyvuotai mes nemėgstame tų žmonių, kuriuos pažįstame, su kuriais teko gyvenime susidurti, kurie mus kažkaip įskaudino ar padarė mums kažką blogo.
Normalu nemėgti kaimyno, kuris tave metų metus terorizuoja garsia tau nepatinkančia muzika. Normalu nemėgti moters, kuri bando vilioti tavo vyrą. Normalu nemėgti bjauraus kolegos, kuris darbe siekia sumenkinti tavo pasiekimus. Labai normalu nemėgti kokios pažįstamos bobelės, kuri tave vis bjauriai apkalba.
Ką mes dažniausiai darome, kai žmonių nemėgstame motyvuotai? Jų vengiame. Stengiamės su jais nesimatyti, kuo mažiau bendrauti. Retais atvejais keršijam arba kenkiam atgalios.
Nemotyvuotai mes nemėgstame kur kas daugiau žmonių nei motyvuotai. Nemotyvuotas „nepatinka“ dažniausiai atsiranda nežinia iš kur. Na, tiesiog pasižiūri į žmogų ir jis tau nepatrauklus, tau nepatinka kaip jis elgiasi, kaip kalba. Arba jis tiesiog visai kitoks nei tu. To pakanka.
Į nemotyvuotų nemėgstamų žmonių kategoriją dažniausiai patenka daugiau ar mažiau žinomi ir viešumoje matomi asmenys. Ir mes, nors to žmogaus visai nepažįstame, niekada nesame su juo bendravę, iškart uždedam jam „štampą“. Šitas durnas, negražus, pasileidęs ir t.t.
Pažįstamų žmonių, kurių mes nemėgstame, stengiamės vengti. O nepažįstamiems žmonėms, kurių mes nemėgstam, dauguma tai stengiasi šią žinią pasakyti ar parašyti
Ir čia atsiranda paradoksas – pažįstamų žmonių, kurių mes nemėgstame, stengiamės vengti. O nepažįstamiems žmonėms, kurių mes nemėgstam, dauguma tai stengiasi šią žinią pasakyti ar parašyti.
Kodėl? Nes nėra pavojaus susitikti akis į akį. Dar todėl, kad kartais pervertiname savo nuomonę ir galvojame, kad ji tiems nepažįstamiems žmonėms svarbi. Na, ir šiaip reikia kur nors išlieti savo pyktį, o va piktas komentaras – tokia puiki proga.
Aš nesu kažkokia šventa išimtis. Aš irgi turiu žmonių, kurie man nemotyvuotai nepatinka. Na, nepatinka ir viskas. Vieni atrodo pasikėlę, kiti kvaili, treti man labai nepatrauklūs. Skirtingai nei dauguma, aš nerašau piktų komentarų, bet mintyse, pamačius kokią laidą arba straipsnį apie juos, visada sau pabumbu.
Kita vertus, turėjau gerą pamoką. Viename realybės šou buvo vienas atlikėjas, kuris man nu žiauriai nepatiko. Mane net purtė, kai išgirsdavau jo dainas, jo įvaizdis ir elgesys man atrodė kvailas, ir neslėpsiu, pats vyras irgi atrodė labai atstumiantis.
„O Dieve, kaip nekenčiu“, – rėkdavau aš pamačius jį kur nors spaudoje ar TV. Prisirėkavau. Prabėgo keleri metai. Internete susipažinau su visai fainu vyru – dėmesingu, mokančiu asistuoti moteriai ir dar simpatišku. Pakvietė į pasimatymą – nuėjau. Ir tik nuėjus supratau, kad sėdžiu su tuo savo nekenčiamu žmogumi iš realybės šou.
Taip, romantiški santykiai pas mus nesusiklostė, bet ne dėl to, kad aš jo nemėgau. Man tada buvo šiek tiek gėda, kad aš uždėjau žmogui štampą „kvailas“ visai jo nepažinodama. Nes pabendravus supratau, kad jis – puikus ir geras žmogus. „Nespjauk į šulinį“ – sako mūsų liaudies patarlė.
Koks moralas? O jo nėra. Nes nei aš, nei jūs nenustosime nemotyvuotai nemėgti žmonių, kurie mums kažkuo neįtiko. Tiesiog bent jau aš dabar stengiuos pagalvoti, kad gal, susitikus akis į akį, atsiskleistų visai kitokios to žmogaus savybės. Ir kad gerai, jog esam ne visi vienodi, nes gyventi būtų žiauriai nebeįdomu.
