Aš labai tikiuosi, kad jūs perskaitėt visą šį tekstą, o ne tik antraštę (deja, dauguma žmonių šiais laikais skaito tik antraštes). Straipsnio autorius savo tekste rašė tikrai teisingus dalykus – kad šuo nėra tik vaikų žaislas, kad su šunimi reikia dirbti ir prisiimti už jį atsakomybę, kad šuo į vaiką reaguoja kaip į žemesnį savo gaujos narį. Mokė, kaip teisingai prieiti prie šuns.
Švietimas, mano galva, žymiai geresnis variantas.
Taip, visa tai yra tiesa, tačiau aš nepritariu visuotiniam žmonių gąsdinimui ir teigimui, kad turint vaiką ir šunį namie, tu turi tiksinčią bombą. Gąsdinimo taktika niekada nepasiteisino jokioje srityje, o va švietimas, mano galva, žymiai geresnis variantas.
Šį kartą aš noriu pakalbėti apie tai, kiek daug naudos gali jūsų vaikui suteikti šuo.
Nuotraukoje aš ir mano pirmasis šuo Tobis. Pirmąjį savo šunį gavau tada, kai buvau vaikas. Man tada buvo devyneri metai. Pirmas mano šuo mane išmokė labai daug dalykų. Visų pirma, atsakomybės už kitą. Aš, vaikas, turėjau pasirūpinti silpnesniu už save. Turėjau suvokti, kad mano tingulys jį pavedžioti ar su juo pažaisti daro gyvą padarą nelaimingą.
Išmokau, kas yra režimas: maitinti, vedžioti, dresuoti – tai padarė mano vaikišką gyvenimą labiau disciplinuotą. Vaikščiodama su juo aš radau naujų draugų, su manimi apie šunis kalbėjosi net ir vyresni žmonės, būdama devynmetė aš tuo didžiavausi.
Mano šuo tapo mano draugu – jį apsikabinusi verkiau, ir jis laižė mano ašaras. Jam susirgus, nerimavau ir išmokau, kad kitų skausmas labai žeidžia. Išmokau užuojautos. Išmokau nepykti, nes pykčio jis nesuprato, išmokau nerėkti, nes riksmo jis bijojo. Ir kai jis paseno, išmokau gerbti jo senatvę, rūpintis juo, aklu ir kurčiu, supratau, kad nepaisant to, jog jis nebe jaunas šuniukas, jis lygiai taip pat nusipelno mano meilės.
Galiu drąsiai teigti, kad mano pirmas šuo padėjo man subręsti ir užaugti.
Bet, nepaisant viso mano rūpesčio, mano pirmas šuo visą gyvenimą labiausiai mylėjo mano tėtį – aš jam tebuvau vaikas. Nes šunys visada šeimininku pasirenka suaugusį žmogų. Tačiau jo buvimas šalia mano vaikystei suteikė tikrų spalvų. Ir jis nenukando man galvos. Jis padarė mane geresniu žmogumi. Tokiu, kuris užjaučia silpnesnį, moka pasirūpinti kitu ir gerbia senatvę. Jo mirtis man taip pat buvo patirtis, kuri išmokė priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, ir išgyventi netektį.
Ir jis nenukando man galvos. Jis padarė mane geresniu žmogumi.
Aš auginu taksų veislės šunis. Tai veislė, nepasižyminti simpatijomis vaikams. Kiek daug žmonių mane gąsdino, kad tokie šunys tikrai nemylės vaikų, juos kandžios ir skriaus. Tačiau per savo visą gyvenimą aš tik kelis kartus susidūriau su šuns parodyta agresija (dažniausiai lojimu) vaikui. Mano veisti taksai auga su visokio amžiaus vaikais (net ir kūdikiais) ir juos be galo myli bei saugo. Ir čia veislė, kuri „nemėgsta“ vaikų. O kiek yra daug šunų veislių, kurie bus puikiausi jūsų mažylių draugai ir kompanionai, jei tik savo vaikus palengva išmokysite tinkamai elgtis su šunimi.
Juk dauguma jūsų turėjote šunis vaikystėje ir tikiu, kad daugumos jūsų patirtis yra tik labai gera.
Atvejus, kada savas šuo nuskriaudė vaiką Lietuvoje, galima suskaičiuoti ant pirštų ir dažniausiai dėl to nėra kaltas nei šuo, nei vaikas – kalti tėvai, kurie neskyrė pakankamai dėmesio vienam arba kitam. Todėl aš sakau – nupirkite šunį savo vaikui. Tiesa, nupirkite tik tada, kai suvoksite, kad šuo bus jūsų, o ne vaiko atsakomybė, kad šuniui, kaip ir vaikui, reikės dėmesio, kad juos abu reikės mokyti draugauti ir mylėti vienas kitą. Jei tam laiko neturite, pirkite vaikui žaislinį šuniuką.
Mūsų tėvai sugebėjo auginti šunis ir vaikus tais laikais, kai nebuvo interneto, nebuvo informacijos. Šiandien jūs galite gauti begalę pagalbos, išsirinkdami šuns veislę pagal savo poreikius, galite dalyvauti kursuose bei „Atsakingo šeimininko akademijos“ mokymuose, galite konsultuotis su geriausiais dresuotojais ir šunų specialistais.
Pagalba visada šalia, todėl manau, kad šiandien nebereikėtų į šunis žiūrėti kaip į monstrus, kurie tik ir tyko, kada galės nuskriausti jūsų vaiką. Juk ne be reikalo sakoma, kad tas žmogus, kuris moka mylėti gyvūnus, mokės mylėti ir aplinkinius žmones.
