Atsakymų buvo visokių, vieni norėjo išgirsti kvietimą į pasimatymą, nes per vaikus ir buitį senokai kartu kur nors buvo. Kiti norėjo kvietimo pasimylėt, nes ta pati buitis greičiausiai pakenkė ir aistrai. Dar kiti norėjo atostogų, naujų daiktų ar gyvūnų.
Tačiau absoliuti dauguma gautų atsakymų atėjo iš žmonių, kurie sakė, kad iš savo antros pusės norėtų paprasčiausiai išgirsti keturis žodžius: „Aš tave labai myliu.“ Ir taip rašė ne vien nusivylusios namų šeimininkės, bet ir švelnumo iš savo žmonų pasiilgę vyrai.
Iš savo antros pusės norėtų paprasčiausiai išgirsti keturis žodžius: „Aš tave labai myliu.“
Aš žinau, kad yra dviejų tipų žmonės. Vieni labai mėgsta savo jausmus išreikšti žodžiais ir savo antrai pusei jų negaili. Kiti myli tyliai ir dažnas sakymas „aš tave myliu“ jiems atrodo banalus ir nereikalingas. Jiems meilė – darbais ir poelgiais įrodoma.
Labai gerai, jei susitinka du vienodi žmonės. Arba abu vienodai kasdien vienas kitam sako meilės žodžius, arba abu tyli, bet žino, kad ta meilė tarp jų yra ir jokių žodžių nereikia. Bet taip būna retai.
Dažniausiai nutinka taip, kad meilės žodžius mėgstanti moteris gauna tylenį vyrą. Ir nors žinodama, kad jis toks, vis tiek kasdien laukia kokios nors meilios švelnumo apraiškos.
Būna ir dar blogiau. Būna vyrai, kurie labai mėgsta savo antroms pusėms pareikšti: „Taigi jau sakiau, kad tave myliu, niekas nepasikeitė, kai nebemylėsiu – pranešiu.“
Kad jūs žinotumėt, kaip aš nekenčiu šio posakio. Man iškart prieš akis rodos toks savim patenkintas, nežinia net dėl ko, vyriokas, kuris tokią frazę pasakęs savo moteriai jaučiasi labai kietas. Nes nu juk gerą bajeriuką skėlė. Nėra čia ko tos bobos gražiais žodžiais lepint, nevyriška juk. Po to išleps ir pradės kasdien norėt, kad ką gražaus pasakytų.
O moterys nori, taip, ne visos, yra ir tokių, kurioms to nereikia, bet dauguma visgi nori, nes švelnumą ir priminimą, jog esame geidžiamos ir mylimos, mes mėgstam. Kad ir kaip aišku tai būtų.
Per tą laidą paraginau savo klausytojus tiesiog pasiimti telefoną į rankas ir nusiųsti savo antrai pusei žinutę parašius: „Aš tave labai myliu“, be priežasties, be progos, be vilties ką nors gauti atgal.
Jūs nepatikėsite, kiek daug laimingų žmonių man parašė po to. „Aš penkiolika metų iš savo vyro negirdėjau šios frazės, ačiū jums labai už tą šypseną veide, kuri laikysis visą dieną“, – rašė man klausytoja. „Mes su žmona žinutes su šiais žodžiais vienas kitam atsiuntėm vienu metu, puikus jausmas“, – rašė klausytojas vyras.
Tiek nedaug reikia, vos keturių žodžių, vos pusės minutės parašyti žinutę ir tavo antra pusė šypsosi apie tave galvodama. Kodėl tada mes tai darom taip retai?
Nebesakykit savo mylimosioms „Kai nebemylėsiu, pranešiu.“ Tai nėra juokinga, tai net šiek tiek skaudina.
Na, gerai, buvo ir tokių, kurie parašę savo vyrui „Aš tave labai myliu“ gavo atsakymus: „Ko jau prisidirbai?“ arba „Ko jau norėsi?“, bet tai irgi tik įrodo, kad tuos keturis žodžius mes sakome taip retai, kad juos gavusi antra pusė iškart įžvelgia klastą.
Nebesakykit savo mylimosioms „Kai nebemylėsiu, pranešiu.“ Tai nėra juokinga, tai net šiek tiek skaudina. Bent kartais pasakyt ar parašyt, jog myli – nieko nekainuoja. Ir nei vyriškas, nei moteriškas ego nuo to nesumažėja – priešingai – taip auginama meilė.
Daugiau S.Jasevičiūtės tekstų rasite ČIA.
