Visos mano draugės, turinčios vaikų, tvirtina, kad taip – užplūsta. Nes tai tavo vaikas, tavo kūnas ir kraujas ir išvis, nepagimdžius vaiko, niekada nesuprasi, kas yra tikra meilė. Nesiginčiju, neturiu teisės, nes yra legendinė frazė „Suprasi tik tada, kai turėsi vaikų“, kurią bent kartą girdėjo visos jų neturinčios. Tačiau visos taisyklės turi išimčių, ir aš noriu jums papasakoti Laimos (vardas pakeistas) istoriją, kuri tikriausiai ir yra ta išimtis.
Laima savo istorija sutiko pasidalinti ne todėl, kad atkalbėtų kitas moteris turėti vaikų. Laima savo išgyvenimus papasakojo, tikėdama, kad tokia ji greičiausiai ne viena ir kad gal jos pasakojimas bent šiek tiek padės susivaldyti kritikams, kiekvienai moteriai nuolat primenantiems, jog jos pagrindinė pareiga – gimdyti.
Laima prisimena, kad vaikystėje ji mėgo žaisti su lėlėmis, tačiau net tada jos visos lėlės turėjo būti suaugusios:
„Niekada nemėgau lėlių-kūdikėlių, vaikiškų vežimėlių, nejaučiau poreikio čiūčiuoti, globoti ir vaidinti mamą. Visos mano Barbės buvo suaugusios, dirbo darbus, turėjo namus, bet tie namai buvo be vaikų. Aš šeimoje buvau vienintelis vaikas, neturėjau nei brolio, nei sesers, naminių gyvūnų taip pat neauginome. O ir jiems aš būčiau neturėjus laiko, lankiau baletą, muzikos mokyklą, gerai mokiausi ir, kiek save pamenu, norėjau kuo greičiau užaugti, nes man net pačiai nepatiko būti vaiku.“
Norėjau kuo greičiau užaugti, nes man net pačiai nepatiko būti vaiku.
Laima užaugo, baigė universitetą, gavo gerą darbą, draugavo su keliais puikiais vyrais, tačiau, pasak jos, kiek save pamena – mažais vaikais nesižavėjo ir nejuto jokio noro pastoti.
„Mano draugės viena po kitos kūrė šeimas, gimdė vaikučius ir kviesdavo mane į svečius. Man tai buvo nuoširdžiai neįdomu, tik iš mandagumo laikydavau jų kūdikius rankose, sakydavau, kad jie nuostabūs, bet visos tos kalbos apie vaikus man buvo žiauriai nuobodžios. Paaugusių vaikų klausinėjimas ir vaikiški ožiavimaisi mane išvis vedė iš proto. Supratau, kad tiesiog neturiu kantrybės klausytis vaikiškų nesąmonių ir bandyti kažką logiškai paaiškinti mažam žmogui, kuris vis tiek to nesupranta. Kol didžioji dalis mano draugių aikčiodavo pasakodamos apie savo mažus stebuklėlius, aš nesuvokdavau, kaip tai gali būti kažkam įdomu. „Turėsi savo – suprasi“, – sakė man visi, o aš pradėjau galvoti, kad esu nenormali, nes visiškai nenoriu turėti savo“, – pasakojo ji.
Laima kelis kartus pabandė su artimais žmonėmis pasikalbėti apie tai, kad visiškai nejaučia prieraišumo vaikams ir noro jų turėti. Vieni ją guodė sakydami, kad ji dar jauna, kad tas jausmas dar ateis. Kiti guodė sakydami, kad Laima tiesiog nesutiko tikrai gero vyro, su kuriuo ji norėtų kurti šeimą ir vaikų. Laima tomis kalbomis tikėjo ir laukė:
„Tapau nebe tokia jauna. Ir gero vyro sulaukiau – radau tikrai nuostabų partnerį, įsimylėjau, mes susituokėme. Ir mano vyras buvo geriausias vyras visame pasaulyje, bet tai nesukėlė man noro pagimdyti jam vaiką. O va mano vyras apie vaikus svajojo. Jis manęs nespaudė, bet vis gražiai man primindavo, kad kaip būtų gera turėti sūnų ar dukrą. Prie spaudimo prisidėjo ir mano bei jo tėvai – visi vis dūsaudavo per šventes, visiems labai norėjosi anūkėlio. Pradėjau rimtai galvoti, kad esu nenormali, tačiau niekaip, net mintyse, idiliškame savo ir vyro gyvenime nemačiau kūdikio. Mintis apie kūdikį man kėlė ne švelnius jausmus, o neapsakomą baimę – o kas bus, jei jam gimus neateis tas begalinis meilės jausmas? Kas bus, jei aš būsiu bloga mama? Vaikas mano mintyse griovė mano gyvenimą.“
Pradėjau rimtai galvoti, kad esu nenormali.
„Vyras mane guodė – sakė, kad aš būsiu puikiausia mama pasaulyje, kad aš švelni ir protinga, kad mūsų vaikas paveldės visas gerąsias mūsų savybes. Kad turime kažką po savęs palikti. Tie argumentai tikrai buvo labai stiprūs. Ir aš supratau, kad dėl mano savanaudiškumo ir baimių kenčia mano mylimi žmonės. Dabar gailiuosi, kad buvau silpna, pasidaviau ir neįsiklausiau į save, į savo organizmą, į savo sielą. Bet tada, aš vyrui pasakiau, kad bandom. Ir po metų bandymo aš pastojau. Tą dieną mane ištiko pirmas panikos priepuolis.“
Tęsinys kitą savaitę.
