Vyras savo alkoholizmo, aišku, nepripažįsta, tikina, kad nieko čia blogo, kad jis geria saikingai. Jei žmona lieka namuose, vyras geria paslapčia – įvairiose namų kertelėse prislapstęs butelių su alkoholiu, jis spėja prisigerti niekam net nepastebėjus. Natūralu, kad dėl to nuolat kyla pykčiai ir barniai, kuriuos mato ir jų vaikas.
Moteris patiria nuolatinį stresą, vyras išgėręs bendrauja grubiai, todėl draugei ji prisipažino, kad kartais tiesiog sėdi automobilyje prie namų ir nenori į juos važiuoti, nes žino, kad ten jos laukia girtas vyras. Apie seksą net nebėra kalbos – nuolat išgėręs vyras nebekelia jai susižavėjimo ar susijaudinimo, jis jai menkysta, apie kurį galvoti kaip apie vyrą sunku.
„Tai skirkis“, – kas kartą jai besiskundžiant pataria draugė. „O ką jis be manęs darys? Prasigers vienas“, – atsako ji ir toks atsakymas dažniausiai skamba iš daugumos moterų, kurios gyvena su priklausomybes turinčiais vyrais, lūpų. Taip patenkama į užburtą ratą – vyrai turi priklausomybes gėrimui, lošimui, svetimoms moterims, o jų draugės ar žmonos jaučia kažkokią nelabai sveiką priklausomybę tiems vyrams.
Kodėl daugumai moterų taip norisi būti tomis vyrų gelbėtojomis, kai patys vyrai visiškai nesiruošia keistis?
Kodėl daugumai moterų taip norisi būti tomis vyrų gelbėtojomis, kai patys vyrai visiškai nesiruošia keistis? Kodėl mes taip dažnai manome, kad „jau su manim jis tikrai pasikeis“ ir labai dažnai nusiviliame, nes jie nepasikeičia, o mes būname susigadinusios krūvas nervų ir sveikatos? Tikriausiai globoti ir rūpintis yra užkoduota mūsų genuose, tik va ta programos dalis, padedanti atsirinkti, ką tikrai verta globoti, nebuvo suinstaliuota.
Dėl to Lietuvoje labai daug moterų gyvena su vyrais, kurie jas kankina. Baimė, nepasitikėjimas, prisirišimas prie kankintojo tų moterų gyvenimus paverčia kasdiene kančia, vien todėl, kad bijoma išeiti per duris. „Bet jis toks geras, kai negeria“, – sako tos moterys, pamiršdamos, kad negeria jis vos kelias dienas per mėnesį.
Baimė, nepasitikėjimas, prisirišimas prie kankintojo tų moterų gyvenimus paverčia kasdiene kančia, vien todėl, kad bijoma išeiti per duris.
Šią savaitę savo radijo laidoje gavau klausytojos laišką: „Rašau nebežinodama ką daryti, pasitarti neturiu su kuo. Mano vyras nebevaldomas – nuolat tikrina mano telefono išklotines, priekaištauja, kai aš pasidažau, neleidžia eiti į darbą dailiau apsirengus. Negaliu nieko sau nusipirkti, negaliu net viena nueiti pas medikus. Jis nuolat ant manęs rėkia, patiriu tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą. Aš dirbu, niekada gyvenime nebuvau nuklydusi į šoną, kad jis turėtų bent menkiausią priežastį. Nebežinau kaip elgtis, jis nuolat varo mane iš namų. Noriu skirtis, bet negaliu pasiryžti.“
Jūs įsivaizduojate, kokiame siaube gyvena ši moteris? Įsivaizduojate gyvenimą, kuriame tu negali nueiti pas gydytoją ar padažyti blakstienų eidama į darbą? Aš – ne. Ir negaliu suprasti, kodėl ši moteris dar nepabėgo nuo savo kankintojo. Negi vienatvės baimė didesnė už baimę gyventi su smurtautoju? Šios moters vyras – kompleksų kamuojamas, mažą savivertę turintis niekšelis savo psichologines problemas išliejantis ant savo moters. O ji irgi kalta, nes vis dar leidžia jam save kankinti.
Nėra normalu gyventi su tuo, kuris tik sakosi jus mylintis, o savo visais veiksmais rodo priešingai.
Nebijokit keisti savo gyvenimo, jei dabartinis jums nepatinka, nebijokit kreiptis pagalbos į artimuosius, galų gale į organizacijas, padedančias tokioms moterims kaip jūs. Nėra normalu gyventi su tuo, kuris tik sakosi jus mylintis, o savo visais veiksmais rodo priešingai. Mylintys vyrai pasitiki savo moterimis, stengiasi, kad jos būtų laimingos, ir stengiasi dėl jų patys pasikeisti į gerą. Jei jūsiškis toks nėra – metas eiti pro duris, nes esate tikrai verta geresnio. Ir net jei kurį laiką to geresnio nerasite – vienatvė vis tiek geresnė išeitis.
Nustokite gelbėti ir globoti tuos, kurie neverti jūsų pasiaukojimo. Nes auka visada tampate tik jūs pati. O tai man parašiusiai moteriai atsakymas telpa į vieną žodį: „Bėk!”. Kuo toliau ir kuo greičiau, nes santykiai su mylinčiu vyru atrodo visai kitaip, ir tu esi jų verta.
Daugiau autorės S.Jasevičiūtės tekstų rasite ČIA.
