Kiek pamenu save mažą – niekada nenorėjau sesers ar brolio, man buvo gerai ir vienai. Viskas, ko norėjau, tai šuniuko, kurio man tėvai nepirko. Todėl kai galiausiai mama man pasakė, kad laukiasi brolio ar sesers – nebuvau itin sužavėta. Man buvo devyneri metai ir tada aš mamai pareiškiau – jei jau ji sau pasidarė vaiką, būtų sąžininga man duoti šunį. Taigi mano sesuo jai dar negimus padėjo išsipildyti didžiausiai mano svajonei – nes šunį man tėvai leido nusipirkti. Ką gali žinoti, jei ne mamos ir tėčio antro vaiko noras, gal aš dabar negyvenčiau su tiek šunų namuose.
Savo seserį Eglę nuoširdžiai pamilau tada, kai jai sukako 18 metų ir mes pradėjome normaliai bendrauti. Iki to laiko aš ją toleravau, kaip dalyką, kurio negaliu pakeisti. Bet neverta manęs teisti, mūsų amžiaus skirtumas beveik dešimt metų, todėl normalu, kad bendrų interesų vaikystėje nebuvo. Tačiau dabar aš labai džiaugiuosi, kad ją turiu. Ji labai graži, tikrai gražesnė už mane ir labai protinga jauna moteris. Kuri dar ir padovanojo mūsų tėvams anūkę ir niekas viltingai nebežiūrėjo šiuo klausimu į mane. Ir nors mes kiekviena turime savo gyvenimą, žinau, kad bėdai nutikus ji man visada padės, kaip ir aš jai. Ir net kiek nepatogu, kad aš taip stipriai nesidžiaugiau ja savo vaikystėje.
Be to, mano sesuo visada palaikė mano pusę ir niekada už nugaros nesielgė taip, kad mane įskaudintų. O va čia jau grįžtame prie istorijų, kurias atsiuntė man mano sekėjos. Apie seses, kurios vertos keliauti tiesiai į pragarą.
„Mano sesuo už mane vyresnė ketveriais metais ir visą gyvenimą