Cituojame skaitytojo laišką:
„Skaiva už tai, kad būtų atrastas jos šuo Paskalis, net buvo pažadėjusi 1000 litų atlygį. Mano labai artimas draugas, kurio vardo aš neminėsiu, rado jos šunį Paskalį.
Viskas buvo taip: jis pats, pamatęs žadamą atlygį, išsiruošė ieškoti jos dingusio šuns (taip jis nusprendė padaryti todėl, kadangi jam ir pačiam nėra labai lengva situacija su pinigais). Ir prie Klaipėdos Trinyčių prūdo, žiedinėje sankryžoje, mano bičiulis pamatė Skaivos ieškomą Paskalį.
Jis leidosi bėgti paskui šunį prieš važiuojančias mašinas (kadangi ir šuo taip bėgo), kad tik pagautų. Deja, šuo staigiai iš Mokyklos gatvės nėrė į Trynyčių prūdo pusę. Mano bičiulis – iš paskos. Šuo nubėgo tiesiai į vandenį, bičiulis įbrido į vandenį taip pat (žinoma, jis nepuolė plaukti, kadangi ir šalta, ir jau pabėgėjęs nemažą atstumą paskui šunį ir klimpo jo batai į prūdo dumblą).
Vos tik šuo nuplaukė šiek tiek toliau, jis puolė skambinti bendruoju pagalbos numeriu 112. Iškvietė pagalbą, kuri gana greitai atvažiavo ir pranešė pačiai Skaivai apie jos rastą šunį ir iškviestą pagalbą.
Atvažiavus gaisrininkams, jie pačios Skaivos prašymu, paieškoję ištraukė šunį komos būsenos. jis dar buvo gyvas, matėsi ir širdies plakimas, ir pulsas buvo užčiuopiamas (deja, Skaivos mylimas šuo neišgyveno – red. past.).
Bičiulis, dieną po šuns radimo, pasiteiravo Skaivos dėl atlygio, o jos atsakymas buvo maždaug toks: „tu nieko nedarei, tu tik žiūrėjai, kaip jis skęsta“. Skaiva nebuvo savo skelbime užsiminusi apie tai, kad šuo būtinai turi būti gyvas, kad duotų atlygį (juk būna parašyti „grąžinusiam gyvą ir sveiką“).
Ne esmė, kad mano artimas bičiulis pėsčiomis ėjo ieškoti šuns, brido į vandenį, stengdamasis jį pasiekti, peršalo (aukšta temperatūra, kosulys, sloga)... Manau, bent dalį žadėtos sumos ji turėtų sumokėti už tai, kad ji bent jau kūną savo taip mylimo šuns atgavo. Jeigu ne bičiulis, greičiausiai, net kūnas nebūtų surastas...“
Skaiva Jasevičiūtė: nedrįsčiau imti pinigų už negyvą šunį
Žmonės.lt susisiekė ir su pačia S.Jasevičiūte. Ji patvirtino, kad skaitytojo laiške rašoma informacija – tikra, tačiau pateikė ir savo įvykių versiją.
„Man paskambino žmogus ir pranešė, kad mato šunį, kuris panašus į mano. Sakė, kad vijosi šunį, o jis įbėgo į tvenkinį. Mano šuo buvo bailus – vejamas jis tikrai bėgdavo nuo žmonių. Todėl ir rašiau, kad pamačius jį reikia šaukti, o ne vytis, ar bent jau pranešti man. O jis tą šuniuką įvarė į tvenkinį. Ten jis nuskendo. Kai aš atvykau, šuns jau ieškojo ugniagesiai – ištraukė jį už kelių žingsnių nuo kranto. Tai nebuvo toli. Bandėme gaivinti šuniuką. Tas žmogus visą laiką buvo šalia, už tai jam esu labai dėkinga. Bet kai po dienos jis paprašė manęs pinigų už rastą šunį, buvau lengvai šokiruota“, – sakė S.Jasevičiūtė.
Būčiau jam tris, keturis ar penkis tūkstančius sumokėjusi, jei jis būtų šunį ištraukęs ir pašildęs, kol aš atvažiuosiu.
Ji tikino, kad pati niekada nedrįstų prašyti pinigų už rastą negyvą šunį. „Mano sąžinė man neleistų prašyti, o ir imti pinigų už tai, kad šuo numirė. Ar įsivaizduojate, kad galėčiau žadėti duoti pinigų už parneštą šuns lavoną? Kaip aš galėčiau rašyti tokius dalykus, kai net nepagalvojau apie tokią situaciją? Įsivaizdavau, kad visi kartu, bendrom jėgom rasime vargšą šunį ir grąžinsime jį namo per tas šventes...“ – svarstė Skaiva. Anot jos, jei pinigus būtų žadėjusi ir už rastą negyvą šunį, tai jau primintų medžioklę.
Anot jos, žmogus lengvai galėjo išgelbėti jos Paskalį, tačiau to nepadarė: „Tas žmogus vėliau manęs paprašė pinigų. Bet man čia net ne piniguose esmė, o žmogiškume. Ir kai man kažkas rašo, kad „žinai, man labai reikia pinigų, o aš šunį juk vis tiek radau, nesvarbu, kad jis negyvas“... Man irgi reikia pinigų, na ir ką? Jis man rašė labai intensyviai, vis prašė. Sakė, kad yra bedarbis, jaučia pinigų trūkumą, dėl to ir ėjo ieškoti to šuns... Šioje situacijoje aš nekaltinu nė vieno žmogaus. Bet šuniuką ugniagesiai ištraukė už poros žingsnių nuo kranto. Tas žmogus man sakė, kad stovėjo ir žiūrėjo, kaip mano šuo skęsta. Būčiau jam tris, keturis ar penkis tūkstančius sumokėjusi, jei jis būtų šunį ištraukęs ir pašildęs, kol aš atvažiuosiu.“
Skaiva svarstė, kad šioje situacijoje viską ir lėmė žmogaus asmeninės savybės – vienas šoktų į vandenį gelbėti, o kitas liktų stovėti ant kranto. Ji tikina pati nustebusi, kiek daug gerų žmonių suskubo padėti jai ieškoti šuns – išėjo į gatves ir kiemus. Vis dėlto dalis žmonių, pamatę skelbimus apie paieškas, suskubo pašiepti...
„Tikrai nieko nekaltinu ir nedrįstu sakyti, kad kažkas galėjo būti kitaip. Bet man keista, kad žmogus išdrįstų paimti pinigus už negyvą šunį“, – sakė ji.
