Man gyvenime labai pasisekė, nes nė vienas šalia manęs buvęs vyras prieš mane nekeldavo nei rankos, nei balso. Taip, mes pykdavomės, bet ginčai niekada neįgaudavo didesnio pagreičio nei stipriai trenktos durys. O va mano vienai draugei pasisekė ne taip stipriai. Prieš kelerius metus ji manęs paprašė padėti persikraustyti, nes tuo metu neturėjo automobilio. Sužinojau, kad jos gyvenamos vietos keitimo priežastis neeilinė – jos vaikinas ginčo metu trenkė jai delnu per veidą ir stipriai pastūmė į sieną. Tada gyriau ją, kad ji pasielgė teisingai – nuo smurtaujančių vyrų reikia bėgti ir kuo toliau. Bet po to nutiko klasika: jis ant kelių parklupęs atgailavo, dovanojo gėles ir dovanas, ji suskydo ir grįžo. Atleido, ištekėjo už jo ir, žinoma, gavo vėl, tik jau stipriau. Vėl atleido, tada gavo taip, kad jis jai išmušė du dantis. Po to jau nusprendė skirtis. Tik ar reikėjo laukti tol, kol neteksi dantų? Gaila ne tik dantų, bet ir prarasto laiko su netinkamu žmogumi.
Nežinau, gal yra istorijų, kaip vyras tvojo moteriai, ji jam atleido ir jis nuo to laiko buvo mielas ir pūkuotas. Gal, bet aš jų negirdėjau, dažniausiai visos smurtą patyrusios moterys kartoja tą patį: „Tokie nesikeičia.“ Rašydama šį tekstą aš kreipiausi į savo sekėjas, kurios sutiko man atvirai papasakoti savo istorijas. Jų gavau ne vieną, bet pasirinkau tris: vieną – ilgai kentėjusios smurtą šeimoje moters, kitą – moters, sugebėjusios po pirmų smūgių viską baigti, ir trečią – apie meilę, vos nesibaigusią mirtimi. Visos šių istorijų autorės sakė, kad nusprendė kalbėti, nes nori savo pavyzdžiu įkvėpti kitas moteris.
Pirmosios istorijos herojė pageidavo būti vadinama Viktorija ir taip, tai nėra jos tikras vardas. Bet va išgyvenimai, kurių pasekmes ji jaučia iki šiol – tikri. Jos pirmasis vyras mirė palikęs ją vieną su dukra. Tada po kelerių metų jos keliai susikirto su buvusiu bendramoksliu.
