Bet dabar ne apie tai. Nerimastingai pakeliu ragelį ir išgirstu:
– Nu tai laaaabas, – toks savimi patenkintas vyriškas balsas. Ok, greičiausiai ne nelaimė.
– Sveiki. Kas čia skambina?
– Nu tai pakalbinsiu dabar tave, – sako man tas savimi pasitikintis vyriškis, nematantis reikalo prisistatyti. Aš visada bandau išlikti maksimaliai kantri ir mandagi, bet jau jaučiu, kad nieko gero nebus. Klausiu, kuo galiu padėti.
– Tu, šitą, tuos šunėkus juk turi. Tai va nusprendžiau tave nudžiuginti, paimsiu vieną, – sako man vyras.
Kiekvieną žmogų, laikantį ir veisiantį šunis, purto nuo žodžio „šunėkas“. Bet aš vis dar ramiai vyrui paaiškinu, kad šiuo metu mano veislyne šuniukų pardavimui nėra.
– Tu žinai, kas aš? – klausia vyras. Ne, nežinau, bandžiau klausti prieš tai. Vyras tęsia: – Aš (pasako moterišką pavardę, kuri man nieko nesako) vyras. Tai va noriu padaryt vaikui staigmeną gimtadieniui, man reikia šuns.
Atsiprašau, kad jo žmonos nepažįstu, ir pakartoju, kad šuniukų neturiu. Šiaip jei ir turėčiau neduočiau tokiam chamui, bet jam to žinoti nereikia, todėl nutyliu. Vyras nepasiduoda.
– Kaip neturi? Turi namie bent penkis. Aš paimsiu vieną, tau vis tiek per daug, – tęsia žinomos moters žinomas sutuoktinis. Jau nesusilaikiusi pradedu juoktis, smagu, kai svetimi dėdės nusprendžia, kas man per daug, o kas tinkama. Bet vis tiek kantriai aiškinu, kad mano šunys yra mano šunys, mano šeimos nariai ir aš jų nepardavinėju. Vyras vėl nepasiduoda.
– Viskas parduodama. Kiek tu nori už tą šunėką, du, tris šimtus? Tik duok kokį mažesnį. Sakyk, kur privažiuoti, paimsiu šį vakarą, ryt reikia vaiką nudžiuginti.
Jau po šito supykusi pasakau, kad, visų pirma, pažiūrėtų į laikrodį, visų antra, tegu atsipalaiduoja, nekalba man vėjų. Padedu ragelį nepasakiusi, kiek iš tiesų kainuoja taksas iš veislyno, ir dar daug ko nepasakiau, ką galvojau tuo metu. O galvojau necenzūriškai. Dedant ragelį vyras dar rėkė: „Sakyk adresą, nu.“
Visada stebiuosi – iš kur atsiranda chamai, tujinantys viską aplinkui, nejaučiantys takto ir ribų. Sakymas „tu“ svetimam žmogui man iškart parodo kalbėtojo neišsilavinimą, kuo mažiau vidinės kultūros – tuo didesnis noras kitam sakyti „Tu“.
Kažkas kažkada yra pasakęs legendinę frazę „klientas visada teisus“ ir ją pasakydamas buvo labai neteisus. Nemandagus klientas gal ir jausis teisus pats sau, bet niekada negaus tokios kokybės paslaugų ar prekių, kokias galėtų gauti būdamas mandagus.
Chamiškas bendravimas gal atrodo labai kietai geriant su Volodia ir Tadeliu kokioje knaipėje, bet niekada nepadės rasti darbo, gauti gerą aptarnavimą
„Pagarbos reikia nusipelnyti“ – karksės komentaruose komentatoriai. Ne, nereikia. Pagarbos yra vertas kiekvienas nepažįstamas žmogus, bet ne dėl to, kad jį reikia gerbti, o dėl to, kad mandagiai bendraudami jūs parodote, jog pats esate pagarbos vertas žmogus.
„Mes paprasti žmonės, kam čia tie mandagumai“ – sakys dar kiti. Tai ok, tada bendraudami su nepažįstamu žmogum pasiklauskite: „Aš, žinokite, esu toks paprastas, jaučiuosi prastesnis už jus, ar galiu sakyti jums „Tu“, kad jausčiausi ne taip prastai?“
Chamiškas bendravimas gal atrodo labai kietai geriant su Volodia ir Tadeliu kokioje knaipėje, bet niekada nepadės rasti darbo, gauti gerą aptarnavimą ar priversti žmones apie jus galvoti gerai. Net jei esat žinomos moters vyras.
