Tačiau yra ir dar begalės žmonių, kurie verti mūsų gailesčio per Kalėdas. Ir labai dažnai tai būna net ir mūsų artimiausi žmonės.
Man labai gaila tų visų moterų, mamų, kurios pluša devintą prakaitą liedamos ir gamindamos savo šeimai naminį maistą. Daugumai jų – tai būdas išreikšti savo meilę. Todėl jos nori jo pagaminti kuo daugiau ir kuo skaniau. Ir tada nori, kad visi tai valgytų. Nes tai reiškia, kad visi vertina jų triūsą. O išgirsta jos: „Na, mam, juk ne valgyt susirinkom, galėjai ir parduotuvėje nupirkti, būtų buvę tas pats.“ Šis sakinys, dažnai mūsų pasakomas, taip nuvertina mamos pastangas ir norėtą parodyti meilę, kad tiesiog daužo joms širdį.
Dar labiau gaila tų mamų ir tėvų, kurių vaikai, išvykę gyventi į užsienį, nusprendžia, kad negrįš per šventes. „Na, mama, ką čia tos šventės, pasimatysime vasarą, mes namie ramiai pabūsim, o ir bilietai brangūs.“ O tėvai, visą savo gyvenimą įpratę šventes sutikti šeimoje ir labai pasiilgę savo seniai nematytų vaikų, ramiai su tuo sutinka, bet per šventes nubraukia ne vieną ašarą jų nesulaukę.
Gaila tų moterų, kurios per Kalėdas rūpinasi visų dovanomis. Vaikų, savo tėvų, vyro tėvų, draugų, vaikų mokytojų, gydytojų, paštininkų – sąrašą galėčiau tęsti be galo. Tačiau jau kelerius metus iš eilės po eglute neranda nei vienos dovanos su savo vardu. Na, nebent pačios sau ką nors nusiperka ir susipakuoja. Nes jų vyrai nusprendžia, kad turi per daug darbo ir nespėja pasirūpinti vienintele dovana savo žmonai. Arba negalvoja, kad tai joms svarbu.
Gaila ir tų vyrų, kurie nori savo žmonoms ką nors padovanoti, bet pasiklausus, ko jos nori, visada išgirsta tą patį atsakymą: „Nieko man nereikia, aš visko turiu.“ Tada jie nuperka tai, ką sugeba, ir per šventes mato vėl nepatenkintą žmonos veidą, nes ir vėl nepataikė.
Gaila moterų, kurios norėtų džiaugtis šventėmis ir kurti namie stebuklingą kalėdinę nuotaiką, bet šalia turi nuolat burbančius ir viskuo nepatenkintus vyrus. Jiems Kalėdos – laiko ir pinigų švaistymas, ir jie stengiasi kiekviename žingsnyje tai visiems priminti.
Greičiausiai tokių žmonių yra ir jūsų šeimose. Ir kad jiems per Kalėdas neskaudėtų širdies, reikia tiek nedaug.
Gaila ir vyrų, kurie labiausiai norėtų per šventes ramiai būti savo namuose, bet yra priversti visą kalėdinį laikotarpį praleisti už automobilio vairo važiuodami iš vienų giminaičių pas kitus, nes juk būtinai reikia visus aplankyti. Ir nesvarbu, kad su teta Aldona išvis nebendraujat ir susitinkate tik kartą per metus, bet per Kalėdas nuvairuot iki jos 250 kilometrų yra būtina.
Labai gaila visų jaunų žmonių, kuriems susitikimas su senokai nematytais giminaičiais reiškia nesibaigiančius, užknisančius ir kartais net skaudžius klausimus: „Tai ar jau turi vaikiną?“, „Kada jau vestuvės?“, „Gal jau šiais metais bus vaikučių?“, „Kada broliuką gaminsit?“, „Ir vėl pasitaisius?“ Šie klausimai taip apkartina šventes, kad net kalėdinis kisielius tampa nebe toks saldus.
Ir greičiausiai tokių žmonių yra ir jūsų šeimose. Ir kad jiems per Kalėdas neskaudėtų širdies, reikia tiek nedaug: pagirti jų gamintą maistą, nepatingėti padovanoti bent jau mažą dovanėlę ar neskaudinti jų savo kvailais klausimais.
Gražių ir šiltų jums švenčių. Tegu nei vienam per jas neskauda širdies.
Daugiau autorės S.Jasevičiūtės tekstų rasite ČIA.
