Dainoje „Kiškiai“, galima teigti, nedaugžodžiaujama, tačiau būtent šiame kūrinyje muzikantai įsirašė į muzikos istoriją įamžindami žodį nebeprisikiškiakopūsteliaujantiesiems. Pasakodamas apie dainos priešistorę, didžėjus Matto atskleidžia, kad mintis kilo visai atsitiktinai į pašto dėžutę įkritus naujienai apie vokišką kūrinį.
„Į mano elektroninio pašto dėžutę, su kitomis gautomis šokių muzikos naujienomis įkrito daina su turbūt ilgiausiu vokišku žodžiu – „Rindfleischetikettierungsüberwachungsaufgabenübertragungsgesetz“,intriguodamas apie dainą „Kiškiai“ padėjusį sukurti vokišką kūrinį pasakoja didžėjus. – Tuo metu tai pasirodė absurdiška, bet juokinga. Pati idėja užsiliko mintyse ir po kelių dienų kilo mintis, kad kažko panašaus lietuviškai neturime, tad sugalvojau įrėminti ilgiausią lietuvišką žodį šokių muzikoje. Tačiau, pasirodo nebeprisikiškiakopūsteliaujantiesiems jau nebėra ilgiausias žodis, bet jį vis vien nusprendėme palikti. Atidavėme šiam žodžiui duoklę, kadangi būtent jį daug kas atsimena kaip ilgiausią žodį ir sieja su mokyklos laikais.“
Vis dėlto, ne paslaptis, kad šis kūrinys turi vos tris žodžius dainoje. Tačiau į tai, ar daina „Kiškiai“ nėra pakankamai lyriška, muzikantas tik nusišypso ir numoja ranka: „Kadangi esu didžėjus, esu pratęs girdėti kaip iš mažai žodžių galima padaryti daug dalykų, todėl pasinaudojau savo patirtimi ir ritmo pojūčiu. Būtent dėl pastarojo, vos iš dviejų žodžių kiškiai ir kopūstai turime puikią ir neerzinančią ritminę liniją. O visa kita – žaidimų ir bandymų būdu išgauti dalykai. Šiame kūrinyje labai norėjosi kažkokio unikalumo, ką mes ir įgyvendinome“, – kalba Matto.
Kalbėdamas apie darbų eigą, atlikėjas atvirauja, kad dainos kūrimas neužtruko ilgai, tačiau buvo gana intensyvus: „Sukurti šį kūrinį užtruko maždaug dvi dienas. Keletas dienų aktyvaus darbo prie dėliojimo, trynimo, vėl dėliojimo ir eksperimentų, – pasakoja didžėjus. – Po viso proceso, kai praėjo jau šiek tiek laiko ir paklausęs po pertraukos, manau, kad šis pažaidimas labai vykęs. Kartu su „Boomeriu“ padarėme kūrinį, kuris skamba ir juokingai, ir absurdiškai, ir gerai vienu metu.“
Būtent paslaptyje save laikančio muzikanto „Boomerio“ lūpomis nuskambėjusi daina tapo dar vienu įdomiu eksperimentu pastarajam atlikėjui. Paskutinis kūrinys „Stumdyk geležį“ buvo įvertintas ir Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės, todėl paslaptingasis „Boomeris“, kuriantis lietuvių kalba, teigia, kad dainos gimtąja kalba yra itin patobulėjusios.
„Lietuviška muzika „is the best“ (yra geriausia – aut. past.)! Laikai smarkiai pasikeitė, lietuviai niekuo nenusileidžia muzikos įrašų kokybe ir nėra kažkuo prastesni už kitus vakarų šalių autorius bei atlikėjus. Lietuviai esame, lietuviškai ir kuriame. Žinoma, jei reikės galėsime ir anglų kalba parašyti dainą, tačiau
kol kas tokio poreikio nėra. Na, o kūrinys „Kiškiai“ puikiai įprasmina mano kūrybą ir pasižymėjimą muzikinėje padangėje“, – šypsodamasis kalba „Boomeris“.
Pasakodamas apie savo dainas, atlikėjas taip pat užsiminė, kad ne retai tenka išgirsti savo dainas vaizdo įrašuose, kur žmonės pagal jas linguoja vakarėlių metu. Tačiau labiausiai muzikantui įstrigęs pripažinimas buvo būtent iš Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės: „Esu išleidęs penkias dainas, kurios vienaip ar kitaip sukasi tiek „Spotify“, tiek ir „Youtube“ platformose bei yra mėgiamos vakarėlių metu. Tačiau prieš dainą „Kiškis“ išleistas kūrinys „Stumdyk geležį“, galima sakyti, labiausiai patiko Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei, kuri panaudojo šį kūrinį savo treniruočių vaizdo įraše „Instagram“ paskyroje, o tai labai džiugina“, – apie malonų pripažinimą pasakoja „Boomeris“.
Kalbėdamas apie pripažinimą, atlikėjas, kartu su didžėjumi Matto neslepia džiugesio, kad daina „Kiškiai“ patraukė ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkės dr. Violetos Meiliūnaitės dėmesį.
„Palyginti dažnai girdėti mintis, kad lietuvių kalba netinkama kūrybai, o ypač muzikai. Kad lietuviškai niekaip neišreikši to, ką galima išreikšti per anglų kalbą. Vis dėlto ir naujausios Eurovizijos patirtys, ir moderniosios muzikos kūrėjų darbai vis dažniau tai paneigia, – mintimis dalinasi dr. V. Meiliūnaitė. – Man visuomet smagu, kai akivaizdžiai parodoma, kad ta sudėtinga ir kupina iš seno išlaikytų savybių kalba galima labai moderniai žaisti.“
