Prieš kelis metus jau viešėjęs VCO svečiuose – „Onegino“ spektaklyje ir koncerte „Arijos iš dušo“, šį kartą Almas grįžta atlikti vienos įsimintiniausių vyriškų operos partijų – Skarpijos. Kalbantis su juo tampa labai aišku, jog ši rolė ne vienerius metus jam nedavė ramybės... Bet apie viską iš eilės.
Iš Lietuvos išvažiavote seniai, tuomet dar nebuvo tokių į užsienį išvykstančių dainuoti solistų srautų, tai nebuvo taip natūralu, kaip šiandien, kodėl tada pasirinkote šį kelią?
Taip, buvo 1995-ieji. Išvykti buvo tas pats, kaip ištraukti laimingą bilietą - ne savaime suprantama, nedaug kas tada išvažiuodavo. Tai buvo kita sistema, - juk neužtekdavo tik nusipirkti bilietą, reikėjo vizos, iškvietimo, leidimo... O ir pinigai buvo visai kitokie, tada 100 dolerių buvo didžiulė suma. Mes buvome visiškai kitokiame kontekste, nei Vakarai.
Man tikrai pasisekė. Būdamas 24-erių išvykau į savo pirmą užsienio kelionę su koncertu ir mane pastebėjo operos studijos vadovas bei pasikvietė mane į Ciurichą. Šiandien niekas jau nebenustemba, o tada tai buvo kažkas ypatingo ir mąstyti imtis tokio pasiūlymo, ar ne – nebuvo klausimo.
Likti dirbti užsienyje irgi nusprendėte iš karto?
Tas „likti“ taip pat nėra savaime suprantama. Labiau „užsikabinti“. Tai buvo visai kitas pasaulis, kuriame reikėjo kažkaip kabintis. Juk ir kalbų mes tada nemokėjom, tik apsimetėm, kad kažkas mus moko anglų, iš tiesų žinojom tik lietuvių ir rusų. Žmonės buvo visiškai kitokie ir tikrai norėjosi grįžti į savo terpę, teatrą, pasaulį, bet kaipgi grįši, gi visi sakys, kad išmetė – niekas nesupras, kaip buvo iš tikrųjų. Kitas dalykas, šiandien išvykus jaunimui gali padėti tėvai, o tuomet... atsimenu jau po kurio laiko buvau iš stipendijų susitaupęs 700 frankų, aš juos suvokiau taip, kaip šiandien žiūrėčiau į septyniasdešimt, ar bent septynis tūkstančius...
Vis dėlto man pavyko užsikabinti ir mane pasiūlė išvykti dirbti į Vokietiją, nors galėjau likti Ciuriche. Man vėl pasisekė, nes priimti šį sprendimą man padėjo tuometinis operos studijos vadovas, kuris mane pirmasis ir pastebėjo. Jis – žmogus su didžiule patirtimi, tik vėliau sužinojau, jog kiekvienais metais jis skirdavo mėnesį laiko keliauti po pasaulį ieškant naujų dainininkų, - pasirodo, jog tada jis rinkosi iš 900 žmonių... Jis ir patarė man išvykti į Vokietiją ir tai buvo teisingiausias sprendimas, nes Ciuriche iki šiandien dainuočiau nedidelius vaidmenis, kadangi čia pagrindinės rolės atitenka tik svečiams - pirmosioms operos pasaulio pavardėms.
Na, o Vokietijoje vėl viskas prasidėjo nuo pradžių: nuo mažiausių rolių iki vedančiųjų. Šiandien viskas vyksta greičiau: jauni žmonės nori iš karto dainuoti pagrindines, sudėtingas partijas ir uždirbti daug pinigų. Mano nuomone, operoje viskas turi vykti palaipsniui.
Bet kuriuo atveju, tuomet man pasisekė dar kartą, sutikus dirigentą Stefan Soltesz. Jis buvo mano viršininkas Eseno operoje 17 metų, mane priėmęs tuomet, kai aš atlikau Mazeto partiją „Don Žuane“, o jam išeinant aš dainavau Votaną „Valkirijoje“...
Kaip tuomet palaikėte ryšius su Lietuva?
Laiškais, įsivaizduojate, kaip romantiška? Telefono skambutis tuomet kainuodavo daugiau, nei 2 markes, - minutė. Paskambini, pasakai „Mama, viskas gerai, dabar darau tą ir tą“, - 10 markių. Tada tai buvo daug, o ir honorarai nebuvo dideli. Taip, rašydavom laiškus, gaudavom laiškus, laukdavome laiškų... Atrodo viskas buvo ne taip ir seniai, bet skirtumas – didžiulis. Jaunimui šiandien tai jau tikriausiai nesuvokiama, kai pasakoju tokius dalykus savo vaikams, manau, kad jie dažnai pagalvoja, jog aš romantizuoju. Žinote, kas keisčiausia? Aš ir pats netikiu, kad taip buvo. Kai pagalvoji, kad kažkada ateidavai į parduotuvę, kurioje nieko nėra... Viskas atrodo, lyg sapnas.
Kalbant apie praėjusius ir skirtingus laikus, dabar repetuojate „Toską“, kurios veiksmas yra perkeltas į fašistinę 1940-ųjų Italiją...
Taip, ir tai yra labai geras ir logiškas sprendimas. Žinote, paimkime Napoleono laikus, kurie yra nurodyti librete, - kuo gi jie skiriasi nuo Antrojo pasaulinio karo metų? O pats Napoleonas – nuo Stalino, Hitlerio? Galime išskaičiuoti, kuris iš jų buvo blogesnis ar geresnis, bet juk principas yra tas pats.
Manau, jog šiame sprendime viskas yra puikiai atitaikyta. Jei „Toską“ perkeltume į, tarkime, 70-uosius metus, galbūt būtų sunkiau, bet ir čia būtų galima pritaikyti KGB liniją, Šaltojo karo motyvus, bet visgi Antrasis pasaulinis karas yra didžiausia praėjusio šimtmečio žaizda, dilema ir barbariškumas.
Tad ką šiame laikmetyje jums simbolizuoja Skarpijos personažas?
Manau, jog jis yra vienas aukščiausio rango pareigūnų, labai valdingas, daug galios turintis žmogus. Toks, koks Rusijoje buvo Berija. Tamsus, šiek tiek, o gal ir visa galva nenormalus personažas. Jis ištvirkęs ir gali Toskai sakyti tokius žodžius, kaip: „Kuo tu daugiau manęs nekenti, tuo labiau aš tavęs geidžiu“. Jis ne sadistas, kuris jaučia malonumą kankindamas kitus, ne tai – kažkas kito. Žmogus, kurio jis nekenčia, iš tiesų jam teikia seksualinį susijaudinimą. Tai – perversija, iškrypimas. Kaip žinome, istorijoje tokių žmonių buvo daug, kad ir tas pats Berija. Juk jam pristatydavo, atveždavo jaunas, nekaltas mergaites, kurias jis prievartaudavo, o pasipriešinusios jam – dingdavo be žinios.
Tad kodėl taip troškote sukurti šį vaidmenį?
Visų pirma dėl to, kad tai – labai charakteringas personažas. Iš tiesų, manau, kad kompozitoriai, rašydami veikalus, ne veltui personažams parenka tam tikrus balso tipus. Juk tenoras retai kada gali būti labai piktas personažas, kuriam „per dantis kraujas varva“, o bosas-baritonas nebus meilužiu, na nebent Don Žuanas, bet ir jame yra labai daug demono. Kompozitoriai kažką girdėdavo tuose balsuose. Tarkime, Skarpija, - jo balse taip pat turi būti tamsos, demoniškumo. Vis dėlto manau, kad visa tai – Dievo duota, ar tai būtų „Toska“, ar Verdžio, Wagnerio kūriniai, - kompozitoriai tik užrašė tai, kas jiems buvo aukštesnių jėgų į galvą įdėta.
Savo karjerą pradėjau kaip bosas ir šiandien esu pradainavęs labai daug bosinio repertuaro, bet asmeniškai aš nesuprantu, kaip gali būti įdomu dainuoti, pavyzdžiui, Pilypą II. Nesupraskite neteisingai, tai – nuostabi muzika, linijos, gražus bel canto, legato, bet tai – nuobodu! O jūs paklauskite tikro boso, - aš jį tokiu savo sakiniu įžeisčiau. Jiems Pilypas yra gyvenimo siekis, nes tai – boso temperamentas. Peržvelgus jų partijas, visi vaidmenys, galbūt išskyrus Mefistofelį (kurį taip pat dažnai – bosai-baritonai dainuoja), tai – tėvai, kilnūs vyrai. Man nuo studijų laikų patiko charakteringi vaidmenys.
Žinoma, turiu pripažinti, jog dar prieš 20 metų niekad negalvojau, kad dainuosiu Skarpiją, kaip niekuomet nemaniau, kad dainuosiu Olandą, Votaną ir pan. Bet taip būna, kai teisingai pasirenki repertuarą, išeini į tą kelią, į kurį ir turėjai pakliūti. Gal, jei prieš tuos pačius 20 metų būčiau žinojęs, jog turiu padaryti šią partiją, dabar ko gero čia nesėdėtume ir apie „Toską“ nekalbėtume. Būčiau bandęs tuomet ir tai būtų buvusi klaida.
Kalbant apie jūsų dabartinį repertuarą, kokios rolės šiuo metu jums neduoda ramybės taip, jog bene kas trečią dieną turite skristi į kitą šalį?
Praėjusią savaitę turėjau šešis pasirodymus penkiose operose: Mefistofelį „Fauste“, Orestą „Elektroje“, Vandenį „Rusalkoje“ bei Grigorį „Graikų pasijoje“. Šią savaitę – Olandą „Skrajojančiame Olande“, dar spėsiu į vieną „Elektrą“ ir „Rusalką“, o tuomet jau liksiu atsidavęs tik Skarpijai (juokiasi). Žinoma, tuo pačiu metu intensyviai mokiausi ir tvirtinau „Toskos“ medžiagą.
Suprantama, kodėl solistai grįžta į Lietuvą soliniams koncertams, pasirodymams nacionalinėse scenose, o kodėl visi nori grįžti į nepatogią Kongresų rūmų salę, - į Vilnius City Operą?
Žinote, visų pirma, svarbiausia yra ne kur, o ką ir kaip dainuoti. Su Dalia Ibelhauptaite jau prieš keturis metus kalbėjome, jog jei ji kada nors prigalvotų statyti „Toską“, aš išdrįsčiau paruošti Skarpiją. Visgi aš ateinu iš bosų, todėl toks posūkis nėra savaime suprantamas. Žinoma, visų pirma tai – iššūkis žmogui, kuris mane kviečiasi ir manimi pasitiki, tai – Dalytė. Juk ji mane girdėjo atliekant Greminą – tikrą bosinę partiją, tad Ačiū Jai už pasitikėjimą. Žinoma, ji žino ir kitą mano atliekamą repertuarą.
Tokios progos praleisti – neįmanoma. Dalia turi labai daug idėjų, ji dirba labai profesionaliai, iš solisto reikalauja daug ir tikslaus teksto. Dalia žino, ką reiškia kiekvienas librete užrašytas žodis, o tai – net Europiniu lygiu retas atvejis. Dauguma režisierių žino mintį, kas vyksta, bet nėra tiek įsigilinę į KIEKVIENĄ žodį, o tai pas Dalią ir yra puiku. Manau, jog pirmasis rolės atlikimas yra labai svarbu. Jei debiutas bus prastas, tave visą likusį laiką lydės klaidelės, ne iki galo išdirbtos vietos, neprofesionalumas, kuomet užmerkęs akis tikėjaisi, kad „kaip nors“. Patikėkite, žinau, apie ką kalbu, - taip yra buvę ne kartą, o ypač būnant jaunesniu. Tada kažkaip galvoji: praslysim. Su amžiumi atsiranda atsakingumas, profesionalumas ir ta savybė dingsta. Kita vertus su tokia partija, kaip Skarpija, kitaip dirbti negalima: arba yra, arba ne.
