Ji visuomet atrodė uždara ir labai teigiama. Gerų manierų mergaitė iš geros šeimos. Mokanti prisitaikyti prie aplinkybių ir apsupta įvairių draugų. Atrodė kieta, o per šį pokalbį – jautri ir nuoširdi. Nes mačiau, kaip sublizgo jos akys.
Ar tai, kad devyniolika metų priklausote skautams, kaip nors veikia jūsų gyvenimą? Dažnai, pradėjus ką nors veikti paauglystėje, entuziazmas pamažu išgaruoja, sparnai nusvyra.
Skautai yra organizacija, kuri turi įvairių tikslų. Tai ne vien pramoginės vasaros stovyklos miškuose, kaip daugelis įsivaizduoja. Aš į organizaciją atėjau būdama dvylikos. Atvažiavau, kaip ir daugelis vaikų, kurti laužų miškuose, gyventi palapinėse atskirai nuo tėvų… Bet, kaip mes, skautai, juokaujame, „pagavau kablį“ visam gyvenimui! Galima it svogūną lukštenti priežastis, kodėl taip atsitiko. Bendruomeniškumas, skautų puoselėjamos tradicijos, patirtis, kurios negausi niekur kitur, tik miške atsiradęs antros šeimos pojūtis... Su bendraamžiais broliais ir sesėmis prabėgo mano paauglystė, vėliau visi tapome studentais ir dabar gal jau nebe taip dažnai, kaip norėtųsi, bet susitinkame miškuose. Laikui bėgant atsiranda svarbiausias motyvas, kuris neleidžia prarasti ryšio su organizacija, – skautų deklaruojamos vertybės. Esu vyr. skautė, daviau įžadus visam gyvenimui. Ir tai labai rimta. (Šypsosi.)
Daugelis yra girdėję apie gerus neatlygintinus skautų darbus. Kasdien – po gerą darbą. Šventai to laikotės?
Negaliu sakyti, kad taip ir yra, bet labai stengiuosi. Ant sportbačio raištelio užsirišau mazgelį, kuris tai primena. (Juokiasi.) Man labai įstrigo simboliški tėvo Antano Saulaičio žodžiai: „Gerasis darbelis yra ne tas, už kurį tau padėkoja.“ Nes stengiesi juk ne dėl padėkos ar įvertinimo. Skautų įkūrėjas Robertas Badenas–Powellis yra pasakęs: „Palik pasaulį geresnį, nei jį radai!“ Šia mintimi turbūt vertėtų vadovautis visiems, ne vien skautams. Tarp mano draugų daug žmonių, kurie galėtų būti puikūs skautai. Jų vertybių sistema tokia pati, tik savo laiku jie netapo skautais.
Plačiau skaitykite naujausiame žurnalo „Laima“ numeryje