Nerežisuotą, iš anksto nerepetuotą programą pradėjo poetas. Jis paskaitė eilėraštį „Po daug dienų“, salėje tarp klausytojų pasodindamas tremties, laiko kaitos ir nuovargio temas. Prie mikrofono M.Martinaitį pakeitęs jaunesnysis brolis Algirdas juokavo, esą kam nors skambindamas telefonu dažnai prisistatąs Martinaičiu Nr. 2. Kompozitorius siūlė pasiklausyti kūrinio, kuris atskleidžia jo ryšius su teatru ir dvasinę brolystę su kolega Osvaldu Balakausku – „XL O.B.“.
Duetą atliko altininkas Rolandas Romoslauskas ir pianistas Sergejus Okruška. Po muzikinės pauzės A.Martinaitis teiravosi brolio, kodėl šis vis taisantis senuosius eilėraščius: „Kas tai – švaros dalykai, grynumo siekis?“ M.Martinaitis prisipažino dažnai esąs peikiamas už tai. „Eilėraštį turiu girdėti vidine klausa. O kol man kliūva, kol “neprilimpa„ prie klausos, būnu nepatenkintas, – teisinosi poetas. – Šiaip nesu muzikalus ir neturiu nei klausos, nei balso – to, kuo turtingas brolis. Nežinau, kaip čia atsitiko? Užtat kaip gražiai dainuoju sapnuodamas! Ir tenoru, ir baritonu – tiesiog arijas „varinėju“. Dabar gyvenu už miesto, tokiame tarpumiškyje ir pavasarį grožiuosi paukščių balsais.“ Tai pasakęs, poetas paskaitė „Kukučio kregždės giesmę“. Kitas muzikinis kūrinys – „Strazdo mokinys“ – iliustravo kompozitoriaus mėgstamą paukščių tematiką. Skambant Laimos Šulskutės fleitai, iš salėje kabančių fotografijų, regis, prabilo fotomenininkės Onos Pajedaitės įamžinti lietuvių rašytojai: gyvoji mūsų literatūros evangelija.
Vertimai į paukščių kalbą
Kūrinį „Vigilija“ atliko keturiese: prie muzikantų prisijungė operos dainininkė Joana Gedmintaitė, ne tik išdainavusi sudėtingą tekstą, bet ir kompozitoriaus sumanymu pamėgdžiojusi paukščių balsus. A.Martinaitis pasakojo, kad šį kūrinį parašęs Rainerio Maria Rilke ir Johanneso Bobrowskio poezijos motyvais. Iš pirmojo pasiskolino visą eilėraštį, o J.Bobrowskį tik „citavo“, naudojosi jo kreipiniais į paukščius. Šiuos kreipinius kompozitorius sakė išvertęs į paukščių kalbą. A.Martinaitis ir vėl pakvietė brolį prie mikrofono, norėdamas sužinoti, kokią įtaką šio kūrybai turėjo kitakalbė literatūra. M.Martinaitis teigė, kad jos poveikis pasireiškė gana vėlai, mat užsienio autoriai ilgą laiką nebuvo prieinami. Jų vietą jaunojo poeto lyrikoje užėmė liaudies dainų, raudų ritmika, bažnytinių giedojimų, maldų intonacijos. „Visa tai, ką girdėjau ankstyvojoje vaikystėje“, – sakė M.Martinaitis. Ypač jam įsiminė kaimo žmonių pasakojimo intonacijos.
Kukučio žymė
Dar vienas vakaro skirsnis buvo skirtas „kvailybės muzikai“. Taip A.Martinaitis vadina prieš dešimtmetį prasidėjusį kūrybos tarpsnį, kai kūriniai pamažu ėmė „kukutėti“. Kompozitorius klausė brolio, iš kur šio poezijoje atsirado toks personažas, o jo muzikoje – to personažo bruožai. Poetas sakė vis dar gvildenąs šią mįslę: „Iš kur tame krašte, tame uždarame mūsų vaikystės pasaulyje galėjo atsirasti poetinis, muzikinis genas?“ Čia jis prisiminė kadaise skaitytus Mečislovo Davainio–Silvestraičio ir Vinco Bakučio pasakojimus apie kaimo kvailelius, keistuolius. „Dabar tokie turbūt darytų performansus, instaliacijas“, – spėjo poetas. Panašų performansą, inscenizuojantį A.Martinaičio kūrinį „Amberlife. Provincijos melodija“, netrukus parodė R.Romoslauskas su S.Okruško. Vienas, pasidabinęs mechaniko kepuraite, džirino dilde, o kitas ėmėsi mostaguoti meškerykočiu.
Vakaro programą baigė A.Martinaičio kūrinys „Oracijus“, sukurtas pagal M.Martinaičio to paties pavadinimo eilėraštį. Jį kompozitorius rašė nuo 1988–ųjų ir pabaigė visai neseniai. Tą vakarą jis nuskambėjo pirmą kartą. M.Martinaitis perskaitė pirmąjį, prieš dvidešimt metų rašytą „Oracijaus“ variantą. „Buvo trys, o brolis sukūrė ketvirtąjį“, – sakė poetas.
