Apie Vilniaus vakarienės klubą jau sklando gandų: gražūs namai Vilniaus senamiestyje, baltos staltiesės, prabangios taurės, geri indai ir įrankiai, o svarbiausia – neįtikėtina skonių dermė. Kvietimai į slaptąsias vakarienes gero maisto gerbėjus pasiekia iš lūpų į lūpas. Už užsakytą vakarienę jie nemoka – klubui palieka auką. Daugelis slaptųjų vakarienių dalyvių tikina: pinigai nebetenka prasmės, kai paragauji to, ką gamina Liutauras.
Garsiąją „Le Cordon Bleu“ mokyklą Meksike baigęs Liutauras galėjo tapti ir muzikantu. Tiesa, įtakos tam jo tėvas – anuomet garsus Lietuvoje, o dabar JAV gyvenantis dainininkas Liutauras Čeprackas – neturėjo. Jis savo sūnaus nei augino, nei ypatingai juo rūpinosi. Iš pradžių Liutauras lankė M. K. Čiurlionio menų mokyklą, paskui buvo įstojęs į tuometę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją – metus studijavo režisūrą. Mokslų nebaigė, įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Gavęs vadybininko diplomą, išvyko į Venesuelą. Paskui – Meksika, mokslai kulinarijos ir konditerijos mokykloje, darbas Ispanijoje – trijų ir vienos „Michelin“ žvaigždučių restoranuose. Pagaliau – Vilnius ir nauja čia, bet visai nenauja ir itin populiari pasaulyje, idėja – slaptosios vakarienės privačiuose namuose. Ir kaip visa šio vyriškio istorija gali tilpti į nedidelį interviu žurnale?
Dabar suprantu, Liutaurai, kodėl senų laikų mano pažįstamas verslininkas, dabar diplomatas Nerijus Žukas socialiniame tinkle vis siųsdavo informaciją apie jus!
Nerijus – mano patėvis. Tikrai neprašiau, kad jis mane reklamuotų (juokiasi). Mano giminė spalvinga: Liutauras Čeprackas – tėvas, Nerijus – dabartinis mamos vyras. Jį pažįstu didžiąją gyvenimo dalį.
Kad būčiau muzikantu, norėjo šeima. Senelis, mamos tėtis, klarneto ir akordeono dėstytojas, grojo orkestre, buvo restoranų naktinės programos vadovas. Mama baigė chorinį dirigavimą. Tėvo tėvai – irgi artistai, dirbo Kauno muzikiniame teatre.
Aš potraukio prie muzikos nejaučiau. Kai mama nuvedė į parengiamąją meno mokyklos klasę ir mokytojai manęs paklausė, kuo norėčiau būti – akordeonininku, klarnetininku ar smuikininku, pasakiau, kad norėčiau būti milicininku. Tai mama nori, kad būčiau muzikantu! Iš pradžių grojau fleita, o paskui – obojumi.
Juk galėjote tėvams pasipriešinti?
Parodykite man tarybinių laikų maištininką! Tokius maištininkus ramindavo diržu, o mane – dulkių siurblio laidu arba žirniais kampe. Buvau chuliganas. Mokytojai guosdavo mamą: jis nepiktybiškas, tiesiog labai gyvas vaikas.
Devintoje klasėje čiurlionkę teko palikti. Dėl matematikos. Matematikos mokytoja buvo šlykštynė, kokių reta. Ji pastatydavo mane prieš klasę ir sakydavo: „Na, na, pažiūrėsim, kokią nesąmonę parašė Čeprackas!“
Vėliau Inžineriniame institute pats, savo jėgomis, laikiau aukštosios matematikos egzaminus. Tai gal ne tyčiotis mokykloje reikėjo, o mokyti? Kai prisimenu mokyklą, siutas ima. Turėjome lituanistę, kuri savo mokinius taip skirstė: čia – mano debilai, o čia – mano protingieji... Iš tokių mokytojų teisę mokyti reiktų atimti!
Gal mokykloje jums trukdė Čepracko pavardė? Juk dažnai garsios pavardės tik bėdos pridaro...
Nesąmonė! Taip sako išlepę garsių tėvų vaikai, kuriems nepasisekė. Mums visiems pavardės tik padeda – žinoma, jei nebijai prisiimti atsakomybės už tai, ką darai pats, o ne tėvas. Anuomet būti Čepracku, Povilaičiu ar Malinausku reiškė kažką! Tikras žvaigždes rankų pirštais galėjai suskaičiuoti. Tai dabar gal kitaip, kai pilnos scenos menkaverčių, gavusių savo tris minutes šlovės. Negaliu pakęsti to sluoksnio!
Tačiau Lietuvoje esama žmonių, kurie verslą pradeda būtent taip, – būdami šalia garsenybių, mėgindami patekti tarp jų...
O aš norėčiau jų net nepažinoti! Kitaip nei dabartinės garsenybės, nuo vaikystės gyvenau žvaigždžių spindesyje.
Kai per televizorių kokia trumpakojė suvalkietė pradeda kalbėti tarmiškai, norisi jai pasakyti: ei, tu, užčiaupk srėbtuvę! Turėtum klausą, akcento nesigirdėtų. Lietuvoje mes turime krūvą vyrų ir moterų, kurių labai norėtųsi paklausti: kas esi? Ką darai? Koks tavo talentas? Kuo esi išskirtinis? Tik ambicijomis ir naglumu?
Gerai, ir aš dabar jūsų pasiteirausiu: o kuo jūs esate išskirtinis?
Bičiuliai ne kartą manęs klausė: „Turi puikų balsą, kodėl neini į sceną?“ Ir tikrai, gal mano balsas geresnis nei septyniasdešimties atlikėjų, ypač tų, kurios dainuoja papais... Bet aš suprantu, kad to neužtenka. Mano draugė bara: „Iš tavęs sklinda toks negatyvas!“ Tačiau prieš tikrus talentus aš visada nulenkiu galvą. Į šį pasaulį, tikrai žinau, atsinešiau išskirtinį skonio pojūtį. Turiu potencialo, tik neišnaudoju, nes esu tinginys.
Iš tiesų manyje – puikiųjų savybių rinkinys: bakchantas, individualistas, dargi puikus kritikas, cinikas, snobas ir pižonas.
Bandėte su šita yda kaip nors susidoroti?
Grasinuosi... Jau tai, kad suvokiu savo problemą, yra pirmasis žingsnis į pergalę. Tiesą sakant, tinginystė – ne vienintelis neigiamas mano bruožas. Dar aš esu hedonistas – žmogus, ieškantis malonumų. Mano draugai sako, kad tik tai gyvenime ir darau. Esu gurmanas, nors mano siekiamybė – tapti gurmė, tikru ragautoju, o ne apsirijėliu, panašiu į Jaroslavo Hašeko malūnininką Balouną.
Žinia, egzistuoja priklausomybė nuo alkoholio, nuo sekso, o nuo maisto?
Vos tik pinigai leidžia, atsiranda visokių priklausomybių. Kai pinigų nėra, jas pamiršti.
Podagra – turtingų žmonių liga. Kai mums galimybės leidžia nuolat maitintis prabangiais dalykais, turėtume žinoti, kad tai nėra labai sveika, – žąsų kepenėlės, didelis kiekis vyno...
Gaminame mes visi, bet tikrais virtuvės šefais tampa vienas kitas. Kaip jums pavyko?
Lietuvoje virėjo profesija visą laiką buvo renkamasi ne iš pašaukimo, o dėl to, kad žmogus turėtų darbą. Užtat mūsų virėjai tokie be fantazijos. Aš esu individualistas. Žinote, kodėl mečiau režisūrą Muzikos ir teatro akademijoje? Todėl, kad man buvo papriekaištauta: vengia kolektyvinio darbo. O aš maniau, kad režisierius – dirigentas, kad tai jis viskam vadovauja. Toks ir likau, visada turiu savo nuomonę.
Regis, baigti vadybą Vilniaus Gedimino technikos universitete ji nesutrukdė?
Bet man reikėjo diplomo! Ne kartą esu sapnavęs košmarišką sapną, kad neišlaikiau egzamino. Baisus košmaras suvokti, jog esi bemokslis.
Na, diplomas stalčiuje, o tada?
Bet ką! Mamos vyro Nerijaus draugai mane vadino Ostapu Benderiu. Atsidūriau Venesueloje, Margaritos saloje. Aš ten daug ką veikiau. Ir ieškojimų, ir laiko gaišimo periodas. Išvykau dvidešimt aštuonerių. Pirmą lėktuvo bilietą pirmyn ir atgal nusipirkau už du šimtus aštuoniasdešimt eurų. Net nežinojau, kur toji Margarita, tiesiog užmečiau akį – paplūdimiai, palmės, saulė. Tada ten iš tiesų buvo rojus: mažos kainos, ramu, draugiški žmonės. Likau. Pagyvenau penkerius metus. Leidau pinigus kelionėms, moterims, o paskui – pabodo. Paplūdimio aš nemėgstu, jūroje maudytis – irgi nelabai.
Vienas ten gyvenote?
Klausi apie moteris? Su vietinėmis nebendravau, negaliu pakęsti jų temperamento. Jos šlykščios, beprotiškai triukšmingos, kelia skandalus. Margaritoje nuolat gaminau, tikriausiai ten ir kilo nuosavo restorano idėja. Tačiau nepasitikėjau savo jėgomis: na, taip, gaminu puikiai, bet kad tai daryčiau profesionaliai, reikia pagrindo, žinių, mokslo.
Grįžus iš Venesuelos pinigų mokslams atsirado?
Kiek trūko, pasiskolinau.
Gal iš tėvo? Jis tuo metu juk jau gyveno Amerikoje.
Manai, būtų paskolinęs? Kartą mėginau jo prašyti. Pradėjo dejuoti, kad Amerikoje pinigais nelyja. Iš tėvo man nieko nereikia – nė sudžiūvusio skatiko. Surinkęs pinigų suskaičiavau, kad mokslai „Le Cordon Bleu“ man pigiausiai atsieis Meksike. Į mokyklą kasdien eidavau su didžiausiu džiaugsmu – pajutau, ką iš tiesų reiškia mokytis. Netrukus patekau į geriausiųjų trejetuką, o dar po keleto mėnesių buvau geriausias iš dviejų šimtų aštuoniasdešimties mokinių.
Surinkęs pinigų suskaičiavau, kad mokslai „Le Cordon Bleu“ man pigiausiai atsieis Meksike. Į mokyklą kasdien eidavau su didžiausiu džiaugsmu.
„Le Cordon Bleu“ – visame pasaulyje garsi mokykla...
Prieš penkerius metus, kai joje mokiausi, buvo gal trisdešimt dvi penkiolikoje šalių. Mūsų mokykloje mokėsi amerikiečių, kanadiečių, japonų, korėjiečių, europiečių buvo nedaug. Grupėje mokslus pradėjo šešiolika, o baigė trys. Būdavo, septintą išeini, namo grįžti penktą. Daug skaičiau, keliavau, Meksiką skersai išilgai išvažinėjau.
Baigęs mokslus grįžote į Lietuvą, bet vėl neužsibuvote, pradėjote dirbti Ispanijoje.
O kur dar? Laisvai kalbu ispaniškai, o San Sebastianas – Europos maisto sostinė. Virtuvėje be kalbos nieko nebus. Man keista, kai lietuviai siunčia niekaip nekalbantį virėją į stažuotę. Ir ką jis ten? Skus? Lups? Plaus? Gerų restoranų virtuvėse nėra laiko svajoti, netgi kalbėti, juo labiau – aiškinti. Nesupratai, ko iš tavęs nori? Tai ir eik bulvių lupti. Ar verta už tokią praktiką mokėti pinigus?
Pirmiausia įsidarbinau tris „Michelin“ žvaigždutes turinčiame Martíno Berasatequi restorane. Netrukus supratau, kad jam reikia ne talentų, o darbinių arklių. Konkurencija – begalinė. Kad ką nors įrodytum, turi dirbti ne metus ir ne dvejus. „Tai kertasi su mano ambicijomis ir laiku, kurį esu sau pasiskyręs“, – nusprendžiau. Vienos „Michelin“ žvaigždutės restorane „Kokotxa“ buvo visai kita patirtis. Puikus kolektyvas, paprastas, skanus maistas. O man skonis visada svarbiau nei forma.
Jei dabar esate čia, vadinasi, gyvendamas ir dirbdamas Ispanijoje susivokėte, ko iš tiesų norėtumėte?
Prieš pradėdamas mokytis, apie maistą tariausi žinantis daug daugiau. Baigęs mokyklą ir gavęs daug naujų žinių supratau, kad maisto gamyba – begalinis tobulėjimo ir kūrybos procesas. Ką apie tai sakė Seneka? Aš žinau, kad nieko nežinau. Vakaruose tu visada būsi atvykėlis. Gal jaunimas ir nebeturi tos problemos, tačiau mūsų karta – pasimetusi tarp dviejų santvarkų: anos, tarybinės, ir dabartinės, pasiutusio laukinio kapitalizmo.
Suprantu, venesuelietės neįtiko, meksikietės – irgi, ispanės – ne...
Geriausios – lietuvaitės. Mano asmeninis gyvenimas nekomplikuotai komplikuotas. Jis man visai ir patinka, kai niekam nesu įsipareigojęs.
O kas paduos stiklinę vandens senatvėje?
Stiklinę vandens šiais laikais paduoda pinigai. Slaugė arba tavo paties vaikai už pinigus. Nuoširdumas? Jis juk baigiasi, kai prasideda pinigai. Santykiai su moterimis ir vėl – manojo hedonizmo, tingumo išraiška. Iškart darosi nuobodu, kai pagalvoju, kad reikės klausti: koks tavo vardas, ką tu veiki, kaip gyveni? Argi negalima paprasčiau: skipinam tą mėšlą ir einam į lovą?
Žmonės yra vienodi, tekstai tie patys, mintys vienodos, kalbos. Ar aš tau patinku? Taip! Tai gal geriau – prie reikalo.
Kartą mėginau užsiregistruoti pažinčių puslapyje. Nuo to mane atgrasė vien mintis, kad teks įkelti savo nuotrauką, pildyti kažkokias anketas. Nevedu jokių dienoraščių, nieko neužsirašinėju, viskas mano galvoje. Netgi draugų telefono numeriai. Iš tiesų manyje – puikiųjų savybių rinkinys: bakchantas, individualistas, dargi puikus kritikas, cinikas, snobas ir pižonas.
Sunki vaikystė... Argi ne taip pasakytų psichologas? O gal tai – tiesiog savisaugos instinktas? Iš tiesų tokie narsuoliai būna labai pažeidžiami...
Kaukės gelbsti negailestingame pasaulyje, kur galioja taisyklė: jei žmonėms parodysi savo silpnybes, tave suvalgys. Geriau jau būti ciniku! Nuo kitų skiriuosi, nes pripažįstu savo savybes. Kai mane kas mėgina įžeisti, sakau: tu man ką nors naujo pasakyk. Dar turiu madą rėžti tiesiai. O meilėje esu silpnas. Veršelio žvilgsnis man nesvetimas... Kraštutinumų žmogus!
Liutaurai, dėl tokios iškalbos, pažinčių seniai turėjote būti įtrauktas į pramogų pasaulį?
Bičiulis nuo seno mane vadino ŠBR’u – šou biznio rykliu. Žodžio kišenėje neieškau, draugai sako: tu taip juokingai kalbi, turėtum vesti televizijos laidą. Man patinka šokiruoti, žodžius įvilkti į cinizmo rūbą, o arogancija – mano antras vardas. Na, tikrai neslėpsiu, kad turiu keletą pasiūlymų...
Taps realybės šou „Pragaro virtuvė“ vedėju
BTV įsigijus teisę rengti visame pasaulyje gerai žinomą kulinarinį realybės šou „Pragaro virtuvė“, ilgai svarstyti, kam pasiūlyti tapti jo vedėju, nereikėjo. Paklausus, kas galėtų būti lietuviškuoju Gordonu Ramsey, visi iškart atsakydavo – Liutauras Čeprackas.
„Noriu, kad pas mane ateitų žmonės, kurie tikrai nori išmokti gaminti. Man nereikia tokių, kurie tik svajoja apie tai, kad juos atpažintų gatvėje. Jei matysiu, kad žmogus tikrai nori mokytis, už klaidas rankų nekaposiu. Bet terliotis irgi neketinu. Nemanau, kad reikia suteikti antrą šansą tiems, kurie daro nesąmones. Juk jei kartą pasielgė kvailai, turbūt padarys taip ir vėl. Viskas priklausys nuo asmenybės“, – kalba L.Čeprackas.
Tačiau „Pragaro virtuvė“, kuri žiūrovus pasieks jau šį rudenį, bus išbandymas ir pačiam virtuvės virtuozui L.Čeprackui – juk iki šiol dirbti stebint televizijos kameroms jam neteko. Tačiau jis įsitikinęs, kad su šiuo iššūkiu lengvai susidoros. „Jei pirmosiomis dienomis nerimas ir kils, manau, trečia ar ketvirtą dieną jo neliks. Juk vis tiek aš būsiu virtuvės šefas, o tai aš sugebu geriausiai“, – užtikrintai sako jis.
