Dėl ko išvydus senus pasirodymus televizijoje jam pasidaro gėda? Kaip jis išgyveno balso mutaciją? Kodėl pabandęs būti popmuzikos atlikėju jis suprato, kad tai ne jam ir atsiribojęs nuo šios krypties pasirinko klasikinę muziką? Ir kokį jis save įsivaizduoja ateityje?
Daug klausimų ir vienas pokalbis, kuriame – visi atsakymai.
Apie praeitį. Kodėl jis nežiūri savo vaikystės pasirodymų?
Iš Visagino kilęs I.Aksionovas išgarsėjo 2010-aisiais, sudalyvavęs televizijos talentų šou „2 minutės šlovės“ – vos pasirodęs pirmoje laidoje sužavėjo žiūrovus ir komisiją savo unikaliu balsu, o galiausiai projektą ir laimėjo. Prisiminęs šį šou Ilja sako, kad dalyvavimas jame buvo spontaniškas veiksmas, vaikinas tiesiog norėjo išbandyti save kaip bet kokiame kitame konkurse, o užklupusio populiarumo nelabai sureikšmino. Užtat neišsipildžiusių ambicijų buvo.
„Aš nelabai kreipiau dėmesio į šlovę, tik dainavau. Tačiau turėjau pamąstymų, kad va, laimėjau, bus pinigų, bus daugiau pasirodymų, bus karjera ir panašiai. Bet kažkodėl tai neįvyko... Gal todėl, kad buvau per mažas, o mano tėvai, kurie tada buvo atsakingi už tai, kur ir ką aš dainuosiu, ne vadybininkai, kurie būtų labai gerai tą sritį išmanę? Todėl tuo metu tai neįvyko ir vėliau viskas klostėsi kažkaip ne taip, kaip aš norėjau“, – atvirai kalba I.Aksionovas.
Negana to, nors pats dalyvavimas Ilja buvo įdomi patirtis, jis prisipažįsta – nemėgsta žiūrėti savo vaikystės pasirodymų. Vaikinas griežtas tuometinei lietuviškai televizijai ir teigia, kad bent jau tais laikais viskas buvo padaryta ne itin profesionaliai.
„Prisižiūrėjęs Amerikos ir Europos pavyzdžių, tikėjausi kitokio lygio ir išeidamas ant scenos norėjau tą lygį duoti, bet kažkodėl nei man tai pavyko, nei televizijai, nei kitiems žmonėms. Televizijoje viskas atrodė keleriais metais atsilikę nuo to, kas vyko pasaulyje, tad visas tas formatas, kaip Lietuvoje buvo pateikiamas dainavimas, man nelabai patiko ir dabar žiūrėdamas atgal galvoju, kad mano nuomonė buvo teisinga.
Jei tai nebūtų buvę nufilmuota ir aš to nematyčiau, gal niekada ir nepagalvočiau, kaip durnai atrodė – kaip nufilmuota durnai, kaip pristatyta durnai arba kokie klausimai durni užduodami. Tačiau dabar, jei kažkas suranda mane „YouTube“ ir nori įjungti kokį pasirodymą iš vaikystės, aš prašau – jei nori, tiktai ne tada, kai aš čia, nes man gėda. Yra tokių pasirodymų, dėl kurių man gėda ir atrodo, kad bus gėda visada“, – su 15min kaip niekad atvirai kalba Ilja.
Yra tokių pasirodymų, dėl kurių man gėda ir atrodo, kad bus gėda visada
„Tikriausiai pas mus skirtumą lėmė ir finansai, bet aš buvau išlepintas tų gerų pavyzdžių“, – priduria I.Aksionovas, dar būdamas vaikas mėgstamas užsienio šalių televizijos programos ėmęs lyginti su lietuviškomis.
Vis dėlto Ilja patikslina nenorintis visų priekaištų sužerti tik televizijai – negaili kritikos ir ankstesniam sau. „Tada dar neturėjau susiformavusio skonio, galvojau, kad viskas turi būti kitaip. Kad kažkas ne taip, nepastebėjau nei aš, nei tėvai, nei visi kiti aplink, o gal tiesiog tuo metu ir nebuvo galima to pataisyti“, – svarsto pašnekovas.
Laimėjęs „2 minutės šlovės“, Ilja pasirodė dar keliuose televizijos projektuose – vadovavo gimtojo Visagino miesto komandai šou „Lietuvos supermiestas“, su dainavimo mokytoja Vita Pimpiene dalyvavo „Žvaigždžių duetuose“, kur užėmė antrą vietą. Vis dėlto netrukus iš viešumos jis dingo, o grįžo kitoks – pristatė dainą, kurioje skambėjo jau mutavęs jo balsas.
„Kai kuriems vaikinams jis pasikeičia per naktį, o man keitėsi labai ilgai, palaipsniui ir aš to nepastebėjau. Net turėjau vieną laikotarpį, kai galėjau dainuoti ir jau vyrišku tenoro balsu, ir dar diskantu. O po to, vieną vakarą, per kurį aš nei praktikavausi, nei turėjau pamokų, nei dainavau, jis tiesiog pasikeitė ir kitą dieną atėjęs į mokyklą dainavau jau tenoru“, – prisimena I.Aksionovas.
Atrodo, išskirtinis vaikino balsas buvo tapęs tarsi vizitine jo kortele, juk būtent jis nutiesė kelią į šlovę. Vis dėlto Ilja sako tikrai nesisielojęs, kai tos vizitinės kortelės neteko. Priešingai.
„Neturėjau nei skausmo, nei mąsčiau, kas yra, kaip yra. Tik dabar, jau galvodamas apie tai, ir žinodamas, kad kiti lieka kontrtenorais, aš labai džiaugiuosi, kad balsas pasikeitė, džiaugiuosi, kad esu tenoras, man tas labai patinka“, – nusišypso I.Aksionovas.
Tiesa, nors dainavo nuo vaikystės, muzika iš pradžių buvo tik kažkur šalia, tad ir tapti dainininku Ilja nuo mažens nesvarstė, vaikystės laikotarpiu jo galvoje sukosi tai svajonė užimti prezidento postą, tai mintis būti kosmonautu. Tačiau galiausiai nuėjo muzikos linkme, o paklaustas, kas tai lėmė, I.Aksionovas atsako: „Gyvenimas.“
„Tikrai niekas nedarė įtakos, mano šeimoje nėra muzikantų, niekas net nebuvo lankęs muzikos mokyklos. Gal tiesiog tuo metu pasitaikė labai geri dėstytojai, kurie pamatė, kad turiu duomenis, talentą ir pasakė tėvams, jog nuvestų mane į muzikos mokyklą. Taigi, gal ne tiesiogiai patys žmonės pastūmėjo, bet jie paskatino lankyti tą mokyklą, kuri jau mane ten ir suformavo“, – savo karjeros užuomazgas prisimena I.Aksionovovas.
Apie dabartį. Naujas gyvenimo etapas Vokietijoje
Dabar 24-erių Ilja jau kelerius metus gyvenimą kuria Vokietijoje. Išvyko studijuoti klasikinio dainavimo, mat nors iš pradžių mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, įkvėptas pažinties su vienu dėstytoju jis nutarė mokslus pradėti iš naujo Roberto Šumano aukštojoje muzikos mokykloje Diuseldorfe. Bakalauro studijų vaikinui liko paskutiniai metai.
„Studijos Lietuvoje ir čia skiriasi kaip dangus ir žemė būtent dėl patirties surinkimo. Nors mūsų mokykla dukart mažesnė už LMTA, mes sugebame pastatyti operas su orkestru, visa scenografija – taip, kad viskas atrodytų kuo arčiau tikros operos scenos. Lietuvoje, deja, to nelabai yra, dažniausiai viskas atliekama mažoje salėje, su fortepijonu.
Be to, baigęs bakalaurą šioje mokykloje esi dainavęs, gal ne kaip solistas, bet chore, jau keturiose operose, kas Lietuvoje visai kitaip – būna berods tik viena, paskutiniais bakalauro metais statoma opera. Todėl manau, kad studentai, baigdami mokslus čia, yra žymiai labiau pasiruošę darbui tikroje scenoje“, – studijas skirtingose šalyse lygina I.Aksionovas.
Mokslus Ilja derina su papildoma koncertine veikla, iš kurios ir užsidirba pragyvenimui. Pasirodo ne tik Diuseldorfe, mokyklos ribose vykstančiuose koncertuose, bet ir kiekvieną vasarą Vokietijoje organizuojamuose muzikos festivaliuose, taip pat bažnyčiose.
„Jose tenka labai daug dainuoti, nes paklausa mišioms yra didelė, žmonės mėgsta čia vaikščioti, klausyti muzikos ir, kas yra gerai, tai puikiai apmokamas darbas – ne taip, kaip Lietuvoje. Aišku, priklauso nuo bažnyčios, jos dydžio, bet sumokama yra visada, nes čia nėra tokio dalyko kaip neapmokamas darbas – čia visai kitoks požiūris į dainininkus ir šiaip žmones. Gal sužaidžia ir tai, kad Vokietijoje gyventojai turi mokėti mokestį bažnyčioms, dėl to jos turi pinigų“, – svarsto atlikėjas.
Čia visai kitoks požiūris į dainininkus
Jei nori pasiekti geresnių rezultatų ar bent padoriau gyventi, turi sunkiai dirbti – šia taisykle įsitikino ir Ilja. Jis puikiai žino, kad tokiu atveju tikrai nepatinginiausi, ypač, kai mokslus tenka derinti su darbais.
„Būna tokių tarpų, kada išvis nėra laiko ir tai vos ne iki ašarų priveda. Pavargęs grįžti namo, o po to vėl anksti keltis, nes repeticijos, turi eiti prasidainuoti. Pavyzdžiui, rudenį turėjau labai įtemptą laikotarpį, kai teko ruoštis penkiems projektams vienu metu. Tada dar kaip tyčia patyriau gerklų uždegimą, o dainuoti vis tiek reikėjo, atsisakyti negalėjau“, – atvirauja Ilja.
Tiesa, taip būna tikrai ne visada. Menininko gyvenimas nėra pastovus – kartais vienu metu darbų sukrenta daug, o kartais jų būna žymiai mažiau. Todėl Ilja ypač dėkingas ir karantino laikotarpiui, kuris leido atgauti jėgas.
„Turėjau vieną pastatymą iki kovo vidurio ir kaip tik po jo prasidėjo karantinas, taigi, pasibaigiau darbus ir laisvas. Mano, kaip dainininko, gyvenimas ir šiaip nėra visada užimtas, bet pastaruoju metu išvis atsirado daug laisvo laiko sau, apgalvojimams, ir tas man labai patinka, esu laimingas, nes spėju ir knygų paskaityti, ir pailsėti“, – nusišypso pašnekovas.
Žinoma, Ilja pajuto ir neigiamą situacijos pusę. Nors į darbus po truputį ir grįžta, dalis renginių buvo atšaukta. Tai ir vasarą numatytas festivalis, kuriame jis turėtų pasirodyti – kadangi pastarasis neįvyks, organizatoriams teko suktis iš padėties, bus surengti pavieniai koncertai, kuriuose pasirodys, pavyzdžiui, tik keli solistai ir pianistas.
„Turėjo būti Džoakino Rosinio „Pelenė“, bet viso sąstato paimti nebegali, todėl aš su dar viena soliste dainuosime, o vedėjas skaitys tekstą. Yra visokių iniciatyvų, bandymų grąžinti renginius, bet vis tiek dar sunku, nes jie grįžta tik dalinai. Pavyzdžiui, rugsėjį turėtų būti mano koncertas su choru, bet tai neįmanoma, nes choras net negali susirinkti į repeticijas“, – apgailestauja I.Aksionovas.
Tiesa, Ilja neslepia, kad priprasti prie gyvenimo Vokietijoje, įsitvirtinti šioje šalyje iš pradžių nebuvo paprasta. Bene esminė to priežastis – finansiniai skirtumai.
„Čia vis tiek reikia daugiau pinigų, sunku buvo tiesiog atvažiuoti ir pradėti už viską mokėti tame lygmenyje, kaip už kai kuriuos dalykus moka vokiečiai, tarkim, už telefoną 40 eurų ir panašiai. Tai buvo sudėtinga, bet darbo atžvilgiu ne, nes mūsų mokyklos dėstytojai, ačiū Dievui, labai padeda studentams – dar net neatvažiavęs į Diuseldorfą aš jau turėjau darbą, jau gavau galimybę dainuoti koncerte“, – gyvenimo Vokietijoje peripetijas pasakoja I.Aksionovas.
Jis purto galvą paklaustas, ar gyvenimo pokytį buvo sunku pakelti psichologiškai. Ilja aiškina, kad dar besimokydamas Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje anksti tapo savarankišku, būdamas 13-os jau nebebuvo stipriai prisirišęs prie tėvų, vis dažniau laiką leido be jų. O ir vienišas Vokietijoje tikrai nesijaučia, turi su kuo pabendrauti.
„Turiu čia vieną draugą iš Lietuvos, su kuriuo mes jau anksčiau labai gerai bendravome. Lietuvių mūsų mokykloje yra gal penki, pas mus mokosi ir geras pianistas Paulius Andersonas, tai labai palengvina gyvenimą. Taip pat labai daug rusakalbių, kas man irgi, kaip rusakalbiui, išties padėjo“, – patikina I.Aksionovas.
Na, o į Lietuvą vaikinas šiuo metu grįžta porą kartų per metus. „Ne taip dažnai, kaip norėtųsi, bet viskas vien dėl darbo, nes jo daug, o atostogų mažai. Dažniausiai, kai kitiems vyksta atostogos, mums, muzikantams, tenka dirbti“, – kiek liūdnesnius savo profesijos aspektus nusako Ilja.
Tačiau nepaisant to, kad yra toli nuo gimtojo miesto, jis sėkmingai palaiko ryšius ir su žmonėmis iš ankstesnio savo gyvenimo etapo. Kaskart grįžęs į Lietuvą stengiasi susitikti ir su V.Pimpiene, kuri anksčiau mokė jį, o dabar jau ir jis pats dalija patarimus jos mokiniams.
„Tai nauja veikla mano gyvenime, bet dažniausiai dainininkai neturi išeities – jie vienu metu turės kažką kažkam dėstyti. Aš išbandžiau su Vitos mokiniais, dirbome ir ties jų programa „Dainų dainelei“, tai man visai patiko“, – džiaugiasi I.Aksionovas, dėkingas ne tik V.Pimpienei, bet ir po projekto laimėjimo jį apsiėmusiam mokyti Virgilijui Noreikui, su kuriuo praleido septynerius metus.
Apie ateitį. Klasikinės muzikos atlikėjo karjera
Dar prieš išvykdamas į Vokietiją Ilja išleido kelias popmuzikos dainas, kurias iki šiol groja Lietuvos radijo stotys. Vis dėlto panašu, kad ties tuo jo, kaip popmuzikos atlikėjo, karjera ir baigėsi – jis tikina savo ateitį siejantis būtent su klasikine muzika, tad nenuostabu, kad būtent ją dabar ir studijuoja.
„Manau, kad su klasikine muzika turiu daugiau galimybių, nes su popmuzika labai sunku išeiti už Lietuvos ribų. Yra dainininkų, kuriems pasiseka, bet retai – dažniausiai tai būna atlikėjai iš Amerikos, Anglijos, Prancūzijos. O klasikinėje muzikoje tas žymiai lengviau.
Be to, ji man arčiau arčiau širdies. Deja, aš pats nekuriu muzikos, todėl manau, kad popindustrijoje būtų sunku, nes negalėčiau perteikti savų emocijų, o kažkieno kito nelabai noriu. Nors gal prieštarauju sau, nes klasikinėje muzikoje juk irgi nedainuoju savo sukurtų kūrinių, bet kažkodėl būtent popmuzikos kultūra man nelabai patinka emocijų perteikimo prasme“, – apmąstymais su 15min dalijasi Ilja.
Todėl jis tvirtai atsako, kad jei dabar kas pasiūlytų surengti popmuzikos dainų koncertą, greičiausiai atsisakytų. Vaikinas mano, kad nelabai įmanoma vienu metu būti ir popmuzikos, ir klasikinių arijų dainininku.
„Dainuoti, aišku, niekas nedraudžia. Man patinka, pavyzdžiui, džiazas, popmuzikos dainavimo technika, kuri yra kitokia, ir dar labiau įvaldyti ją kažkuria prasme gal ir norėčiau, nes galėčiau tas žinias panaudoti klasikiniam dainavimui. Tačiau pastoviai dainuoti ir tą, ir tą repertuarą būtų tikrai labai sunku“, – įsitikinęs I.Aksionovas.
Su klasikine muzika turiu daugiau galimybių, nes su popmuzika labai sunku išeiti už Lietuvos ribų
Po metų studijas baigsiantis Ilja ir toliau ketina likti gyventi Vokietijoje. Iš jos bandys plėtoti tolimesnę karjerą, nes mano, kad būtent čia – tam itin palankios aplinkybės.
„Klasikinės muzikos centras yra Vokietija, čia didžiausias teatrų skaičius. Aišku, yra ir kitų šalių, bet gyvenant Diuseldorfe juk ir Prancūzija nėra toli, ir Anglija, ir Austrija, viskas labai patogu. Tai manau, kad liksiu čia, bet darbo ieškosiu ir kitur, nes nebūtinai reikia kažkur persikelti, kad galėtum dirbti. O būna ir taip, kad gavęs vaidmenį spektaklyje tam tikram laikui išvyksti ir gauni ten ir apgyvendinimą. Bet po to tiesiog grįžti namo“, – apie darbo subtilybes kalba I.Aksionovas.
Vis dėlto paklaustas, kada dabar žmonės jį galės išgirsti koncertuojantį Lietuvoje, Ilja atsako, kad kol tas tai nėra jo prioritetas. Ir nors patikina norintis pradžiuginti mūsų šalies klausytojus ir karts nuo karto pasikalba apie tai su pianistu, atsidūsta, kad ne viskas taip paprasta.
„Prieš kelerius metus rengėme prancūzų muzikos koncertą Vaidilos teatre, tai labai daug laiko praleidome vien tam, kad tekstus išverstume į lietuvių kalbą. Koncertams reikia ir daug pasiruošimo, ir finansinių išteklių, nes norisi pateikti tai kuo geresne kokybe, nedainuoti tiesiog populiariausių operų arijų, bet parengti intelektualią programą, kuri tuo pačiu būtų ir suprantama Lietuvos klausytojams. Kol kas nežinau, kaip tą įgyvendinti“, – apgailestauja Ilja.
Beje, užsiminus apie kalbų mokėjimą, I.Aksionovas neslepia, kad tai vienas jo gyvenimų siekių. Šiuo metu vaikinas laisvai šneka lietuvių, rusų, vokiečių ir anglų kalbomis, silpniau moka prancūzų. Prancūziškai, tiesa, anksčiau kalbėjo geriau, mat vieną vasarą gyveno Prancūzijoje, tačiau vėliau šią kalbą nustūmė į šoną – persikraustęs į Vokietiją ėmė mokytis vokiečių, per pusę metų turėjo pasiekti B2 lygį.
„Kaip klasikinis dainininkas privalau laisvai kalbėti bent penkiomis kalbomis, lietuvių laikau šešta, tad reikia prisiminti prancūzų, o italų dar pakely. Toks mano tikslas – tam, kad galėčiau kuo geriau vaidinti, dainuoti, aš turiu suprasti, apie ką dainuoju, ir suprasti ne taip, kaip tiesiog išvertus per „Google vertėją“, bet mąstyti, galvoti ir jausti tą kalbą“, – gražiais siekiais dalijasi I.Aksionovas.
Būna, aplinkiniai I.Aksionovo klausia, ar šis nenorėtų vėl pasirodyti televizijoje, kurios dėka ir išgarsėjo. Vis dėlto jis mano, kad dabartinė lietuviška televizija taip pat nepateisintų jo lūkesčių, o ir susimąstęs apie galimybę pasirodyti kitų šalių ekranuose kelia klausimą – ar jam tikrai to reikia?
„Tėtis man sakė – važiuok į Rusiją ir padainuok, nes vienas klasikinės muzikos atlikėjas ten yra ir laimėjęs. Bet aš nesu tikras, kad tai irgi lygis, kokio noriu. Galų gale, mano tikslas yra dainuoti ne televizijoje, o teatre, operoje. Nemanau, kad televizija atvertų kelią į operinę sceną“, – svarsto Ilja.
Jis prisipažįsta, kad jam nelabai patinka ir dėmesys, kurio gavo išpopuliarėjęs. „Gal kažkas ir pasakytų, kad turėjau prie jo priprasti, bet taip iki šiol nėra“, – tvirtina Ilja.
Todėl I.Aksionovas ne itin aktyvus ir socialiniuose tinkluose, šie jam ne itin prie širdies. Tiesa, turėjo feisbuko puslapį su 11 tūkstančių sekėjų, tačiau galiausiai jį užslaptino, nes tiesiog nebežinojo, kokį turinį galėtų ten publikuoti. Vis dėlto dabar supranta, kad be socialinių medijų šiais laikais apsieiti nelabai galima, tad svarsto ateityje imti dalytis savo atliekamos klasikinės muzikos įrašais – kad žmonės matytų ne tik, koks jis buvo prieš dešimtmetį, bet ir koks yra dabar.
„Kai žmogus žinomas, jis turi dalintis tuo, kas vyksta jo gyvenime, bet nesu prie to pripratęs ir klausimas, kam tai būtų įdomu, kodėl žmonės turi mane prisiminti. Bet žinomumo, aišku, klasikinės muzikos dainininkui irgi reikia – tada žmonės ateina į jo koncertus, kviečia teatrai. Tačiau apie tai pradėjau galvoti tik visai neseniai ir dar nesu tikras, kokiu būdu noriu to pasiekti“, – vis dar dvejoja pašnekovas.
O kokių svajonių turi Ilja? Jis šyptelėjęs prasitaria, kad dabar jo troškimai tėra buitiniai.
„Svajoju, kiek ir kokių namų noriu turėti, kur noriu gyventi, – kaip pavyzdį įvardija I.Aksionovas. – O apie tai, kuriame konkrečiai pasaulio teatre noriu dainuoti, aš nelabai galvoju, nesišvaistau garsiais žodžiais, kad noriu būti pasaulio žvaigžde ir geriausiu dainininku. Tik žinau, kad turėsiu labai daug dirbti tam, jog įgyvendinčiau tas paprastas svajones, nes joms reikia pinigų.“
Čia Ilja pamini savo dabartinio dėstytojo Konrado Jarnot pavyzdį. Paklaustas apie autoritetą įvardija būtent jį – žavisi ne tik jo dainavimu, stiliaus suvokimu, laikysena scenoje, bet ir karjeros keliu.
„Žmogus uždirbo tiek, kad dabar gali tik dėstyti, nes turi išteklių visam gyvenimui. Ir aš nenorėčiau savęs sukoncentruoti vien ties dainavimu, turi būti ir kitų užsiėmimų. Toks variantas, kai žmogus dainuoja, o po to susikuria sau laisvę finansinę prasme ir jau gali pasirinkti, kada dainuoti, kada ne, man patinka“, – atvirauja jaunasis atlikėjas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ilja Aksionovas: „Neįgalios sesutės gimimas mane dar labiau subrandino“
TAIP PAT SKAITYKITE: Unikaliu balsu išgarsėjęs Ilja Aksionovas: „Vokietijoje pradedu viską iš naujo“
TAIP PAT SKAITYKITE: Romoje savaitgalį praleidęs Ilja Aksionovas jautėsi kaip namuose: „Nereikėjo net žemėlapių“
