Kaip jaučiatės, kai artėja tiek svarbių progų vienu metu?
Kai man sukako 50 metų – tai buvo prieš penkerius metus – mano gyvenimas radikaliai pasikeitė. Anksčiau žmonės į pensiją išeidavo 55-erių, o aš tikriausiai esu tas pavyzdys, kuris paneigė šį supratimą – nuo 50 metų man tik prasidėjo gyvenimas.
Žinoma, tai lėmė mano profesija, nuolatinis fizinis darbas, šokiai, kita vertus, gal ir genetika – nes mano mama panaši buvo. Be abejonės, ir televizija suteikia jausmą, kad esi labai stiprus. Beje, ir mano choreografiniai darbai tiek Lietuvoje, tiek Paryžiuje leidžia papūsti apatinę lūpytę... (Juokiasi)
Netrukus Lietuvos žiūrovai galės įvertinti naują jūsų spektaklį „Geiša“ – kam jie turėtų ruoštis?
Spektaklio pradžia bus labai rytietiška, stilizuotais kostiumais pasipuošę šokėjai vaikščios su senovės laikų avalyne – koturnomis. Kostiumus kuria Iveta Siparytė. Spektaklyje skambės originali japonų muzika ir man labai patinkantis Maurice‘o Ravelio kūrinys – „Dafnis ir Chloja“. Stengiuosi imti kuo daugiau filosofinės rytietiškos muzikos, kad sukurčiau „nuleistų blakstienų“ kultūrą. Be solinių partijų, bus daug masinių šokio scenų – mano artistai skleidžia gerą energetiką, jie laisvi nuo kalėjimo klasikinio muštro, todėl turi išskirtinę laisvę.
Nors mano 50-mečio jubiliejui buvo sukurtas nedidelis spektaklio eskizas su šokėjais Miki Hamanaka ir Aurimu Paulausku, dabar spektaklyje pasirodys dramatiška, sentimentali, paveikta mano amžiaus emocijų pliūpsnių balerina Neli Beliakaitė.
Neli jau ne pirmame jūsų spektaklyje yra pagrindinė solistė. Ji jums – naujoji mūza?
Taip. Ir dar aš manau, kad atlieku profesinę pareigą. Neli daug metų šoko Amerikos trupėje ir į Lietuvą grįžo labai stipri, tačiau čia pakvietę žmonės ją apgavo. Negaliu leisti, kad per patį balerinos žydėjimą, ji žlugtų. Aišku, aš negaliu jai tiek duoti, kiek galėtų duoti teatras, bet ji palaiko formą.
Tačiau „Geiša“ turėjo pasirodyti prieš porą metų su balerina Živile Baikštyte – kas nutiko?
Ten įvyko didelė drama, dabar atrodo ledai jau tirpsta... Aš buvau įžeistas, nes ji kaip ir daugelis artistų vienu metu norėjo dirbti su dviem choreografais. Man buvo skaudu, nes būtent aš, kai ji grįžo po dekretinių atostogų, paėmęs už ausų tempiau ją į salę ir sakiau, kad ji po mėnesio šoks mano premjeroje, aš dirbdavau su ja nuo ryto iki vakaro – kitiems tada ji nerūpėjo. Bet nieko, mano emocijos nurimo ir apskritai – aš ilgai nepykstu. (Šypsosi)
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Jurijus Smoriginas |
Nejaugi storžieviškumu garsėjantis Jurijus Smoriginas gelbsti artistus sunkią valandą?
Taip, aš labai jausmingas. Mano užauginti „Vilniaus baleto“ artistai labai jaučia mano globą ir meilę, jie labai iniciatyviai prisideda prie teatro veiklos, padeda atlikti visokius darbus – tuo tarpu iš Operos ir baleto teatro artistų, kai aš ten dirbau, nesu gavęs absoliučiai nieko. Supratau – reikia padėti tiems, kurie nori, kad tu jiems padėtum.
Ne paslaptis, kad plačiąją visuomenę labiau intriguojate būsima biografine knyga...
Gal ir nereikėtų tiek tos knygos pūsti, bet aš toks žmogus: jei gyventi, tai plačia koja. Labai noriu apginti tą knygą ir pasakyti toms leidykloms, kurios leidžia kitų menininkų biografijas, kad apie menininką nebūtinai turi būti parašyta monografija: kada jis gimė, kokioje šeimoje, koks jo CV ir gale knygos – mirties data. Aš tokios knygos nenorėčiau.
Nežinau, kokio aš lygio menininkas – istorija tai nuspręs, bet man nepatinka sausos, neįdomios biografijos. Todėl labai smagu, kad knyga, kurią mes rašėme kartu su menotyrininke Nijole Adomonyte, yra gyva, pulsuojanti. Joje matosi ir ašaros, ir jausmai, atskleidžiama, kaip gimsta spektaklis, kaip sūnus auga be tėvo, nes dėl Lietuvą kankinusio bado jis išvažiavęs...
Aš prašiau, kad knygoje būtų orientuojamasi į mane kaip į menininką, o ne televizijos personažą. Todėl televizija knygoje atsirado tik pačiame gale – kaip užkanda.
Knygoje – labai daug nuotraukų. Kai peržiūrėjau ją, pasakiau: „Mano knyga bus įdomesnė negu Valinsko!“. Džiaugiuosi, kad ji išėjo dabar, nes kaip tik tokios ir norėjau. Kiekvienam menininkui linkėčiau turėti po tokią gyvą knygą.
Ar nebuvo baisu knygoje parodyti save silpną?
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Jurijus Smoriginas |
Ne. Aš esu labai stiprus, galėdamas pasakyti, kad būnu ir silpnas, galiu ir verkti. Tik silpnas žmogus negali atvirai pripažinti savo klaidų.
Ar pasakojant savo istoriją, teko nubraukti ašarą?
Mano santykis su knygos autore buvo įdomus. Ji ateidavo porą kartų per savaitę rytais ir iš pradžių labai atsargiai žiūrėjo į mane. Juk buvo prisiklausiusi apie mano vampyrizmą, chamizmą...
Kai gavau pirmus knygos lapus – tiesiog prarijau. Supratau: ji – mano žmogus. Lygiai taip pat tikriausiai pagalvojo ji, kai pamatė mano akyse ašaras. Ne taip lengva buvo tarp tų Šančių ir Paryžiaus... Tada ji suprato, kad šneka su gyvu žmogumi. Gal dėl to tarp mūsų atsirado didelis kūrybingumas, nes autorė pajuto, kad esu jai labai atviras ir šnekėsiu be užuolankų ir falšo. Ji tapo mano kūrybine meiluže – juk keturis mėnesius gyveno su Smoriginu! (Juokiasi)
O televizija jūsų dar nenuvargino?
Ne. Man televizijoje labai patinka, ten labai įdomu, o taip pat ji ir finansiškai man labai padeda – tik dėl to ten ir ėjau, bet atradau, kad televizijoje galiu pasireikšti ir kaip susiformavusi asmenybė.
Aš turiu priekaištą televizijai, kad ji tokius kūrybingus žmones kaip aš, kurie ir šoka, ir dainuoja, ir gali laisvai kalbėti, galėtų daugiau profesine prasme panaudoti – ne tik sukuriant konfliktą ekrane. Ačiū dievui, kad dabar projekte „Tu gali šokti“ kuriu choreografiją. Be to, jau rudeniui ruošiu visokių bombų projektui „Šok su manimi“...
O kaip jaučiatės, kad LNK kuria jūsų prototipą Juračką?
Tokiu būdu LNK mane reklamuoja. Aš dėl to tikrai nepykstu, tik mano žmona per tiek metų vis dar dar neįprato – kartais susierzina. O aš išgyvensiu – aš iš Šančių!
Bet čia – tik gėlytės! Nuo rudens grius medžiai. LNK šokių projekte „Šok su žvaigžde“ dirbs Vytenis Pauliukaitis, o TV3 „Šok su manimi“ – aš. Įrodysiu, kad mano projektas – geriausias!